Based on true story
Apsaugokit vaikus nuo lietuviškos vaikų teisių apsaugos, nes tokia, kokia ji yra dabar, ne tik kad niekam nereikalinga, kadangi imituoja veiklą ir realiai nieko nedaro. Apsaugokit nuo jos dar ir dėl to, kad iš tingėjimo, o gal nesugebėjimo dirbti – nors gerai pagalvojus, tai yra vienas ir tas pats reiškinys, tik iš dviejų skirtingų pusių pažiūrėtas, – kenčia ne kenčiantys vaikai – kenčia vaikai, augantys normalių normaliausiomis sąlygomis, mylimi, prižiūrėti, pamaitinti, aprengti, nešąlantys, nepatiriantys smurto, tik atsidūrę suaugusiųjų ambicijų kryžkelėje.
Ir kenčia jie dėl to, kad vieną gražią dieną jų tėvai – taip pat normalūs, pakankamai išsilavinę, be žalingų įpročių – nusprendžia savo nevykusiuose santykiuose padėti tašką. Ir vienas kuris nors, paprastai tas, kuris jaučia didesnę nuoskaudą ir (ar) menkiau išmano gyvenimo gramatikos taisykles, kreipiasi į teismą, prašydamas tą tašką riebiai, tvirtai ir galutinai įtvirtinti juridiniu būdu. O kad teismas gyvenimo gramatikos klaidų iš tingėjimo, o gal nesugebėjimo nepridarytų, – nors gerai pagalvojus, tai yra vienas ir tas pats reiškinys, tik iš dviejų skirtingų pusių pažiūrėtas, – vienas iš tėvų, tas, kuris labiausiai nuoskaudą jaučia, kreipiasi dar ir į advokatą.
Ir advokatas, uoliai dirbdamas savo darbą, nes jam už pinigus kažkodėl niekada nesitingi ir gebėjimų nepristinga, ima ir surašo ieškinį taip, kad Damoklo kardas, grasindamas skelti gyvenimą nuoskaudą jaučiančiojo naudai, pakimba ne tik virš šaldytuvų, skalbiamųjų mašinų, virtuvės spintelių, bet ir vaikų. O kad neduokdie kartais netinkamai neperskeltų ir tas vienas iš tėvų, labiausiai nuoskaudą jaučiančių, procesą pakreiptų savo naudai, trečiąja šalimi byloje pasikviečiama super profesionali, svarbi ir tiesiog nepaprasto uolumo įstaiga – Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Likus dviem dienoms iki teismo posėdžio, nors byla iškelta prieš mėnesį, iš ragelio į svečius mandagiai pasiprašo vaikų teisių Gynėjas. Uolus ir pareigingas tarnybininkas. Tas pats dėdė, apie kurį vaikai pasakojo vakar, bet taip ir nesuprato, ko jis iš jų norėjo.
Gynėjas nepatikliai nustemba, išvydęs ištiestą pasisveikinti ranką – matyt, tie, nuo kurių vaikus iš tikrųjų reikia ginti, sveikintis tiesia kastuvo kotą. Glebiai spusteli (fe) ir kylame į namus, kurie mūsų naujaisiais namais taps tik po savaitės, betgi teismo posėdis tai poryt ir Gynėjai laukti negali.
Į klausimus pro forma atsakinėju pro forma. Aiškinu, kodėl vaikai neturėtų gyventi ten, kur gyvena dabar. Matau, kad supranta, bet netiki – vyriškas solidarumas. „Puiki“, – stebiu, kaip užrašo savo popieriuose prie žymos apie būsto būklę. Jaučiuosi laimėjusi mūšį ir iš to išdidumo pamirštu, kad tai dar ne tas pats, kas laimėti karą.
O kare kaip kare – ieškokite Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Išvydusi išvadą apie save, griūnu beveik aukštielninka: Motina Monstrė, pastaruosius trejus metus paliko vaikus likimo valiai be jokio domėjimosi požymių ir jais, vargšeliais, tesirūpina vienintelis Rūpintojėlis Tėvužėlis, tas pats iš nupindėjimo šešti metai bedarbėlis irgi dėl giminystės su Vingių Jonu anei jokio užsiėmimo nusitverti niekur negaunantis, Monstrės butužėlyje parketą brūžinantis ir sunkią dalią bambaliniu alum užgeriantis. Maža to, kad vaikeliai liktų dar ir be kampelio bent galvelei padėti, sumanė Motina Monstrė parduoti savo nuosavą butužėlį blokinėje skylužėlėje ir juos, mažutėlius, pas save į erdvius išpuoselėtus namus pasiimti, o Rūpintojėlį veltėdėlį gatvėn vidury žiemos išvaryti. Vaikeliai verkia klykia, iš ankšto blokinio butužėlio niekur eiti nenori, su Monstrės naująja šeima griūna negyvi gyventi negali, tik Tėvužėlį kaip savo rūpintojėlį regi.
„Visa laimė, kad yra Rūpintojėlis Tėvužėlis, o taigi vaikeliai galą gautų, su tokia motina šimto kvardatų bute tarp šiuolaikinio meno begyvendami“, – rypuoja vaikų teisės savo išvadoje. „O kad jau Tėvužėlis bedarbėlis ir nabagėlis, – antrina advokatas, – tai reikėtų butužėlį iš tos Motinos Monstrės imti ir Tėvužėliui priteisti, idant vaikeliai pliki basi lauke nesušaltų.“ Tėvužėlis jau jais pasirūpinsiąs ir pinigėlius, iš Monstrės priteistus, suskaičiuosiąs, ir taip iki vaikužėliams sueis pilnametystė. O kad toji pabaisa vaikelių negąsdintų, palaidu gyvenimo būdu iš doros kelio nevestų ir prieš Rūpintojėlį nenuteikinėtų, dargi reikėtų gerbiamam teismui ją įpareigoti skyrium nuo visų gyventi ir į savo nuosavą butą kojos nekelti, ir taip iki vaikužėliams sueis pilnametystė.
Aš mačiau, kaip išvadą surašiusiai specialistei teisme buvo nesmagu, suvokus, jog tapo vieno iš tėvų ambicijų įkaite. Girdėjau, kaip teisinosi, teikdama teismui tą savo raštą, ir bandė apsukti jo esmę 180 laipsnių kampu. Kaip atsimušinėjo į mano pastabas dėl neprofesionalumo frazėmis „mūsų specialistai yra apmokyti vaiko psichologijos pagrindų“ – jergutėliau švenčiausiasis, aš Vilniaus universitete bendravimo psichologijos haute de gamme du semestrus išklausiau, ir vis tiek nesijaučiu galinti po pusvalandžio pokalbio su vaikais vienareikšmiškai nuspręsti, su kuriuo iš tėvų jiems likti gyventi!
Nuoširdžiai atsakinėjau į jos skambučius telefonu po geros savaitės, kai rūpestingai (atrodo, išties) teiravosi, kaip sekasi bendrauti su vaikais pagal mano advokato pasiūlytą ir teismo patvirtintą tvarką. Priėmiau atsiprašymą, kad negalės dalyvauti kitame teismo posėdyje – atostogos. Ir palinkėjimą pabaigti bylą taikiai priėmiau. Ir jos pastabą apie negarbingą vaikų tėvo elgesį priėmiau – kaip mažytį savo psichologinės pergalės ženklą. Tik va kažkoks koktulys galugerkly dėl tos toli siekiančios išvados, kad perkelti gyventi iš jiems įprastos aplinkos, naujuose motinos namuose vaikai esą patirs stresą, ir todėl jų gyvenamąją vietą reikia nustatyti su tėvu, liko.
Tokia logika ir tokiais „vaikų psichologijos pagrindais” vadovaujantis, turime bylas teismuose, iš piršto laužtas, ir jūras žvakelių prie Seimo. Abiem atvejais – tiek mano tragikomišku, tiek anais, tragiškais be komiškumo, – kenčia vaikai. O vaikų teisės dirba – ypač uoliai ten, kur jų mažiausiai reikia.
P. S. Tą mėnesį, kai vaikai būna pas tėvą, visi keturiese miega viename kambaryje ir dalinasi trimis lovomis. Mano namuose kiekvienas jų turi po atskirą kambarį.
