Aušros verslas – su alavijų prieskoniu (I dalis ir konkursas)

Skausmas ir nuovargis, nuo jų išsivadavus – prašviesėjusios akys. Greiti pinigai ir saldus miegas ant laurų. Krytis ir kopimas į sėkmę iš naujo. Dviejų jau suaugusių vaikų mama Aušra Vanagienė aštuntus metus ragauja pačių įvairiausių verslo skonių, ir visi jie – su alavijo prieskoniu, kurio žvitri panevėžietė sako nekeisianti į jokį kitą.

Aušros kelias į alavijų verslą prasidėjo nuo rimtų virškinimo problemų, kurių pašalinti įprastais cheminiais preparatais bendrosios praktikos slaugytoja dirbanti moteris jau nebeturėjo vilties. Per 30 metų darbo ligoninėje ir poliklinikoje Aušra įsitaisė alergiją antibiotikams, o dėl gausiai naudojamų dezinfekcinių medžiagų – ir kvapams. Skausmams nepakeliamai surietus prisipažįsta retkarčiais galinti išgerti tik vienos rūšies nuskausminamųjų, bet ir tų pačių – vos vieną tabletę. Nuo pat gimimo alergiškas vienas iš Aušros vaikų taip pat negali vartoti jokių cheminių medikamentų – net plaučių uždegimą tenka gydyti firminiu bičių pikiu.

Jeigu tai būtų įprasta verslo sėkmės istorija, šioje vietoje galėtume parašyti ir tada mūsų herojė pabandė kompanijos „Forever“ alavijų produktus, ir tuo pasakojimą baigti. Tačiau kadangi Aušros verslo istorija yra kiek kitokia, nuo čia ją tik pradėsime.

Su sąlyga, kad atsiims pinigus

Iš pradžių mūsų herojė sako buvusi skeptiška tiek dėl pačių alavijų preparatų, tiek dėl jų platinimo sistemos – tinklinės rinkodaros, mat anksčiau Aušrai buvo tekę bendradarbiauti su tokio tipo kompanija ir skaudžiai nusivilti. „Įdėjau labai daug jėgų, labai nuoširdžiai dirbau ir labai tikėjau, kad galiu pasiekti nepasiekiamo. Bet, pasirodo, iš mano uždirbtų pinigų viršūnėlės labai gerai gyveno, o man paprasčiausiai nieko nelikdavo. Prasidėjo lindimas į skolas, ir tada atsikvošėjau: ką aš darau? Man dar vaikus išauginti, paskolą išmokėti, o juk esu viena, neturiu, kas padeda“, – karčias pirmąsias verslo patirtis prisimena viena vaikus auginusi mama.

Metusi į skolas klampinantį verslą, Aušra nusprendė: geriau jau dirbs keliais etatais ligoninėje, bet tai bus užtikrinti pinigai. Taip besiplėšydama prarado sveikatą – savo kainos pareikalavo naktinis darbas. Ir nors kvietimas susipažinti su sveikatinamaisiais alavijų produktais ir skambėjo viliojamai, nerti stačia galva į kitą tinklinės rinkodaros verslą Aušra neskubėjo.

Ėjau pasiklausyti kelis kartus ir vis nepasiryždavau produkto pasiimti išbandyti. Bet po vieno eilinio beprotiško skausmo priepuolio, kai nebegalėjau nieko valgyti ir nuolat vaikščiojau pikta, o brangūs medikamentai faktiškai nebeveikė, pasiryžau pabandyti alavijų gelį. Vaikai su šituo mano sprendimu sutiko tik su sąlyga, kad gelio vartojimui nepasiteisinus, atsiimsiu pinigus.

Savaitę pagėrus preparato, Aušrai nušvito akys: „Apsidžiaugiau, vajė, galvoju, dėkoju visiems, kas mane įkalbėjo į tą pristatymą nueiti“. O po dviejų savaičių žemė vėl susimaišė su dangum: pasidarė taip bloga, kad nors galą gauk. Pasirodo, beklausydama praklausė, kad vartojant alavijų gelio, reikia gerti daug vandens. Pakoregavus vartojimą pagal nurodymus, po trijų savaičių akyse vėl prašviesėjo, o po keturių savaičių mūsų herojė sako jau nebegalvojusi už gelį prašyti pinigų atgal. Ir dar nuo to karto pradėjo mokytis klausytis, ko iki ateidama į verslą sako nemokėjusi.

Verslas kaip profilaktinė priemonė

„Dauguma tinklinės rinkodaros kompanijų veikia piramidės, matricos arba binariniu principu, jose gali iš kailio nertis, bet niekada neužsidirbsi, todėl man norėjosi dirbti su tokia, kuri neišnaudotų“, – apsisprendimą tapti „Forever“ verslo savininke aiškina vaikus jau užauginusi mama. Pasak jos, kompanija palieka galimybę kurti verslą pagal savo supratimą, laikantis tik bendrųjų įmonės reikalavimų. O reikalavimai – kaip ir kiekvieno save gerbiančio verslo: nepardavinėti produktų mažesne nei nustatyta bendrovės kaina, neprekiauti jais turguose ir parduotuvėse, laikytis etikos, sąžiningai konkuruoti.

Dar ši kompanija Aušrai patinka tuo, kad visą atsakomybę už produktą prisiima ne konkretus verslo savininkas, o atstovybė. Pasak Aušros, su pinigais šiame versle galima apskritai neturėti jokio ryšio – verslo savininkui keliama vienintelė užduotis: papasakoti apie produktus ir paaiškinti, kaip jų įsigyti gamintojo kainomis. „Už tai ir gaunu atlygį, kurį kiekvieno mėnesio pradžioje kompanija perveda į mano banko sąskaitą. Nuo šių sumų moku 5 proc. gyventojų pajamų ir kitus mokesčius“, – aiškina individualia veikla pagal pažymą besiverčianti alavijų verslo savininkė.

Sulyginusi savo 30 metų darbo stažą, įgytą ligoninėje ir poliklinikoje, ir nuosavą alavijų verslą, kurį vadina daugiau maloniu laisvalaikio leidimo būdu nei darbu, Aušra tvirtina: tinklinė rinkodara suteikia didesnių finansinių galimybių. „Čia uždirbu tiek, kiek padarau. Ligoninėje kiek bepadaryčiau – visada uždirbsiu tą patį“, – paprastai skaičiuoja.

Pasak alavijų verslą auginančios Aušros, iš jo gaunamų pajamų pakaktų pragyventi ir be valdiško atlyginimo, bet gaila ilgamečio įdirbio, sukauptų žinių, kurios nenaudojamos greit sensta, o ir turima slaugytojos licencija tebegalioja. „Būti sveikai ir patarti kitam – vien jau tai yra labai daug“, – tvirtina versli mama, turinti tikrą dovaną padėti žmonėms. Bet čia pat priduria tarp ligoninės pacientų sau vartotojų neieškanti: laikosi taisyklės nepainioti darbo su malonumu.

Norėjosi kažkaip savaime

Alavijų dėka atgavusi gerą savijautą Aušra sumojo, kad galima užsiimti ir šių produktų prekyba, nors prekiauti sako niekada nemokėjusi. Nepaisant to, prekyba sekėsi kuo puikiausiai. „Bet tai buvo trumpalaikiai, greiti pinigai“, – prisipažįsta.

Užsidegusi naująja veikla, mūsų herojė pradėjo burti verslo partnerių grupę ir per mėnesį palypėjo kvalifikaciniais laipteliais iki tokio lygio, už kurį buvo apdovanota galimybe važiuoti į kompanijos Europos sueigą Budapešte. „Iš Lietuvos į ją vykome penkiese. Susipažinau su kompanijos prezidentu, pasijutau pagerbta ir įvertinta, ir, teisybę pasakius, po šio renginio grįžusi į Lietuvą, užmigau ant laurų. „Ai, kažkaip pasidarys savaime“, – numojau į verslą ranka. O tas kažkaip ėmė ir nepasidarė“, – skaudžiai prisimena nuopolį.

Nusivylusi, kad nesugeba daryti verslo, kad negali dirbti tokioje sistemoje ir kad veikiausiai tokia veikla ne jai, Aušra sako atsitiesusi tik kompanijos vadovų palaikymo dėka. Prieš trejus metus, jau atsigavusi po patirto kryčio, Aušra Panevėžyje įsteigė savo kabinetą, kad turėtų vietą susitikimams ir renginiams. „Geriausia mokytis iš svetimų klaidų, bet geriausiai išmokstama, deja, iš savų. Tad ir kitiems sakau: nesustokite, neužmikite ant laurų“, – šypsosi ir beria greitakalbe „Forever“ verslo savininkė.

DĖMESIO, KONKURSAS! Komentaruose po straipsniu atsakykite į šiuos 3 klausimus ir gaukite dovanų: už 1 teisingą atsakymą – dantų želė „Forever“, už visus teisingus atsakymus – alavijų gelį „Forever“.

Konkurso klausimai:

1. Išvardinkite 10 priežasčių, kodėl naudinga vartoti alaviją.

2. Kas padeda greičiau užgyti žaizdoms?

3. Kas geriausiai tinka nudegus?

Antrojoje pasakojimo dalyje po savaitės skaitykite:

Dabar Aušros planuose – tikslas siekti dar aukštesnės kvalifikacijos, už kurią kitąmet dovanų gautų ne tik kelionę į Dubajų, bet ir stabilias, kompanijos mokamas pajamas. Ir žada jas Aušra investuoti ne į pramogas ar buitį, o į Lietuvoje analogų neturintį centrą, kuriame šunų ir žirgų terapija ateitų į pagalbą autizmą ir kitų raidos sutrikimų turintiems vaikams.