Kaip moteriškė romantikos užsigeidė (vienos Valentino dienos istorija)

Perspėjimas: tekste galima nenorminė leksika

Mano vyras beveik niekada nedovanoja man gėlių. Tas beveik būna per gimtadienius, vardadienius ir kitomis privalomomis progomis. Neromantiškas maniškis, oi, neromantiškas… Seniai praėjo tie laikai, kai kartu važiuodavome prie ežero šerti gulbių ar stebėti saulėlydžio. Tiesą pasakius, tuomet net to saulėlydžio nemačiau. Kaip toje pasakoje, mačiau tiktai JĮ.

O dabar visur tik ir girdžiu: vakarienė prie žvakių, vonia su rožių žiedlapiais, kava į lovą… Aš ką, prastesnė? Mano dėdė sakydavo, jeigu Mohamedas neina prie kalno, tai kalnas ateina pas Mohamedą. Nusprendžiau ir aš, vyrui nežinant, pasigaminti nors vienam vakarui romantikos.

Taigi… Vaikai apgaulės būdu buvo įpiršti mylintiems seneliams. Tuo tarpu vaikų motina, t. y., aš, užsisakiau šventinį manikiūrą su spindinčiomis širdelėmis, kirpėja suraitojo mano visus septynis nutriušusius plaukiukus, pavadindama kūrinį šukuosena. Namuose dar kartą peržvelgiau naują raudoną suknelę ir puoliau gaminti ne vakarienę, o stačiai afrodiziakų rinkinį. Ant stalo tiesiau baltą staltiesę ir dėjau dvi baisiai brangias, dėl to niekad dar nenaudotas, raudonas taures su Svarovskio kristalais. Tai buvo dovana, nuo kurios retsykiais būdavo pagarbiai nušluostomos dulkės ir vėl slepiama už bufeto stiklų. Suskambo telefonas. Tai JIS.

– Ką darai? Labai ėst noriu. Tuoj parvažiuosiu.

– Laukiu, – sučiulbu, dedu ragelį ir bėgu į virtuvę. Ajetus… Mano ypatingasis padažas su raudonėliu jau iškeliavo iš puodo ir smagiai sau čirškinosi ant plytos. Puoliau šveisti, gailiu žvilgsniu žiūrėdama, kaip trupa mano dailios manikiūro širdelės… Pravėrusi duris, išvystu išsišiepusį brangiausiojo veidą ir mažulytę raudoną tulpytę už 0,50 EUR. Kiba prisidirbo ką… Tai buvo pirma mintis, atėjusi į galvą.

– Pardavėja turguje vietoje grąžos davė, – jis baisiai patenkintas įvykusiu sandoriu.

– Aaaaa…, – numykiu, plasnodama prilipintomis blakstienomis ir vis pasitaisydama nepaklusnų plauką. Staiga jis apsidairo aplink, pamato krūvas žvakių, papuoštą stalą ir minkštutėlį kailinį pledą ant kilimo (na, jis irgi nebuvo naudojamas, saugiai gulėjo susuktas celofane, idant kuris vaikas netyčia nesusisio…). Jo pavargęs veidas nušvinta kaip saulutė pavasarį. Jis viską supranta.

Vakarienė buvo puiki, net padažas su petruškomis visai tiko prie krokodilienos.

– Nu, tėvai, duok butuką, – mane ryškiai paveikė troškinti kalmarai. Lenkiuosi prie apšepusio vyro skruosto.

Staiga pajuntu saldų svilinamo paršo kvapą. Dar po akimirkos suprantu, kad tas svilinamas paršas – tai aš!!! Žvakės liepsna įsisuko į mano retų, kruopščiai suinventorizuotų plaukų garbanas. Begelbėdama savo plunksnas, apverčiu raudonąją taurę su Svarovskio kristalais, vynas sulieja išeiginę staltiesę, o šimtai stiklo šukių kaip raudoni rubinukai nusagsto mano taip taupytą kailinį pledą…

Kitą rytą, bemakaluodamas kavą puodelyje, vyras tarsteli:

– O visai vakar smagu buvo. Tikrai reikėtų mums daugiau romantikos.

Romantikos??? Na jau ne! Po tokių vakarų garantuotai liksiu be nagų, plaukų ir ragų!!!