Veros Gorbačevos nuotr. (VG Kids and Family Photography)
Kai man aiškina, kad versli ir mama – tai du nesuderinami dalykai, aš nepasiuntu. Aš patyliu (išmintingai arba iškalbingai). Apsisuku ir nueinu (jei rodo kryptį). Duodu kelią (kai aiškina visiškas durnius). Arba tiesiog truputį graikiškai papostringauju, ką apie tai galvoju.
Kaip taikliai yra pastebėjęs verslo treneris Vygandas Rutkauskas, Lietuvoje, skirtingai nei Senojoje Europoje, smulkaus ir mikroverslo verslu niekas nelaiko: lietuvį domina tik gamyklos, magistralės, tarpžemyniniai reisai. Visa kita – žaidimai, arba bobų reikalai, bet ir tuos mūsuose leidžiama žaisti tik be teisės susimauti.
O dažnos mamos verslas yra būtent toks, žaislinis: visų pirma iš idėjos padėti kitam, iš noro save realizuoti, iš pastangų prisiderinti prie šeimos ir vaikų poreikių ir tik paskui – iš noro uždirbti. Neišsigalvoju: patys paklausykite, kokias atėjimo į verslą priežastis moterys, kaip susitarusios, viena per kitą vardija mano vedamoje Žinių radijo laidoje „Versli mama“ – aš joms tikrai neaiškinu, ką sakyti.
Kai girdžiu, kad versli ir mama yra du nesuderinami dalykai, klausiu: o kas tuomet yra ekonomika? Kokia yra esmė to seno sudurtinio graikiško žodžio οἰκονόμος, reiškiančio namus (οἰκο; skaitoma iko), kuriuose istoriškai tvarkėsi moteris, ir tą tvarką nusakančias taisykles (νόμος; skaitoma nomos)? Ir ar ne ironiška, kad vyriškos giminės οἰκονόμος virtus moteriškos giminės ekonomika, kažkas ėmė ir nusprendė, jog moteriai joje nėra vietos?
Tai ekonomika persikėlė į užmiesčius ir aptvertas gamyklų teritorijas, ėmė rūkti kaminais ir bildėti geležinkeliais, vėliau sulindo į serverius ir kompiuterių ekranus, įsispraudė į 8 valandų darbo dienos ritmą, darbo kodeksus ir pareiginius nuostatus. Pirmagimiui oἰκονόμος mūsų geopolitiniuose kraštuose beliko ankšta erdvė su 1–2 vaikais ir kelių kambarių butu daugiaaukščiame name – anoks čia iššūkis protingai moteriai tokiuose namuose įvesti tvarką ir taisykles. Nei ūkio, nei gausaus pametinukų būrio, nei samdytų darbininkų, o kartais – nei šeimos galvos, kuriai reikėtų tavo kaip namų tvarką rikiuojančios ekonomės pagalbos.
Su pasimėgavimu stebiu autentišką oἰκονόμος kur nors Graikijos salose: nuo galvos iki kojų juodos našlės čia lankytojams neskubriai verda kavą kelis šimtus metų skaičiuojančiose giminės tavernose arba su mezginiu rankose romiai laukia smaližių, kuriems dosniai atrėžia pačios kepto šviežutėlio γαλακτομπουρἐκο už porą eurų – nesumeluotas nuoširdumas be jokių brangiai kainuojančių personalo mokymų. Ir be jokios reklamos geriausiu laiku, nes atsitiktinis praeivis miestelyje ilgai nesukdamas galvos parodo, kur kava skaniausia, o γαλακτομπουρἐκο – geriausias. Oἰκονόμος be pozos sprendžia senjorų užimtumo problemą ir generuoja pajamas, neturėdamas jokių rinkodarai skirtų biudžetų. Vieninteliai šių laikų ekonomikos ženklai – kasos aparatas ir kortelių skaitytuvas.
Sprendimas tapti verslia mama yra pats autentiškiausias moters atliepas į vidinį troškimą kurti οἰκο ir jų νόμος. Ir jis neturi nieko bendra su feminizmu, kuris mūsuose iš kvailumo dažnai nustekenamas iki buitinių situacijų, kam – vyrui ar moteriai – dera atsukti stiklainį ar perstumdyti baldus. Sprendimas būnant mama imtis verslo neturi nieko bendra su moters siekiu priversti (sic!) vyrą sėdėti namie su vaikais, nes dėl tokių dalykų sprendžiama kartu, nuodugniai apgalvojus situaciją ir priėjus sutarimo, geriausiai tinkančio konkretiems sutuoktiniams ir konkrečiai šeimai.
Mamos sprendimas eiti į verslą – tai drąsa pasakyti, kad niekas neprivalo elgtis vienaip ar kitaip vien todėl, kad gimė tos ar kitos lyties. Tas, kuris stipresnis, perstumia sofą. Tas, kuriam geriau sekasi uždirbti pinigus, kyla samdomo darbuotojo karjeros laiptais arba imasi verslo. Kartais tas stipresnis būna vyras, kartais – ne. Kartais verslauti būna sutverta moteris, kartais – ne. Kiekvienas turi imtis to, kas jam pavyksta geriausiai.
Nes οἰκονόμος, kaip ir ekonomika, neatleidžia už sėdėjimą ne savo rogėse.
