Kvietimas negyventi palyginimų pasaulyje

Nežinau, sutiksite, ar ne, bet mūsų visuomenėje egzistuoja siekis būti idealia, tobula mama. Ir tai savaime nėra blogai, tačiau nejučia mes iš tiesų siekiame būti idealesnėmis ir tobulesnėmis… už kitas. Vyksta varžybos, po kurių tikrai nei viena neužlipa ant nugalėtojų pakylos.

Keli gyvenimiški beviltiškų varžytinių pavyzdžiai (nors jų yra tiek daug):

Dabar ypač išaukštinamas maitinimas krūtimi, žinoma, negalima kvestionuoti pačioS maitinimo krūtimi moksliškai įrodytos naudos, tačiau kartais atrodo, kad nemaitinančios krūtimi yra smerkiamos ir privalo jausti kaltomis (tiesa, lygiai taip pat, kaip ir maitinančios per ilgai), bet kas geriau? Mama, maitinanti tik todėl, kad atitiktų visuomenės standartus? Ar mama, kuri yra laiminga tiek maitindama, tiek nemaitindama? Ar vaikui geriau nuvargusi, nusilpusi nuo naktinio žindymo mama, ar pailsėjusi nežindanti mama?

Dar viena karšta diskusija kyla, kai prakalbame apie mamas, kurios neišbuvusios net dviejų vaiko priežiūros atostogų metų, grįžta į darbą arba pradeda verslą namuose ir dėl to samdo auklę ar vaiką veda į darželį. Pagal visuomenės stereotipus, juk tai skambėtų maždaug taip „įsivaizduojat, toks mažutis buvo atskirtas nuo mamos“. Bet ir vėl, nepaneigiant moksliškai įrodytos vaiko iki dviejų metukų augimo su mama naudos, klausiame, kas geriau: laiminga save realizuojanti mama? Ar savirealizaciją užslopinusi mama, kuri viduje nuolat jaučia būseną „kažkas ne taip“?

Patikėkite, mamos, jei būtų vienas vienintelis būdas, kaip auginti vaikus, taip juos visos ir augintume, tačiau jo nėra. Turime priimti vienokius ar kitokius sprendimus ir visai natūralu, kad jie kelia abejones, tačiau tos abejonės negali – jūsų pačių naudai – virsti abejonėmis savimi, kaip mama, kaip asmenybe, ar pasipiktinimu kitais, juolab kaltės ar savigraužos jausmu. Labai natūralu, kad renkamės skirtingai. Ir tikrai niekam kitam neturime įrodyti, kad pasirinkome teisingai. Mes turime galimybę rinktis nesikankinant, kad galbūt pasirinkome neteisingai. Taip pat turime išmokti nejausti kaltės jausmo, kuris dažnai kyla ne iš mūsų pačių, bet iš aplinkos: vyraujančių pozicijų, standartų, mados, stereotipų. Negalime jaudintis ir dėl kitų pasirinkimo, nes tas pasirinkimas paprasčiausiai nėra mūsų ir ar tam apskritai turime laiko?

Kvaila yra varžytis, kas yra geresnė mama. Kviečiame negyventi palyginimų pasaulyje, o savo pasirinktame kelyje siekti pranokti save.

 

 


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.