Mama + tėtis = ((mama) Aš (tėtis))

vaikams

Šį tekstą feisbuke parašė vaikinas, vardu Justas. Jam prireikė 26 metų, kad pripažintų sau, jog jam trūksta tėčio.

Išsižliumbkit. Dabar. Net nelaukit ir net nebandykit to paslėpti. Aš labai sėkmingai tai slėpiau ištisus metus.

Tą jausmą maskavau savo arogancija, perdėtu pasitikėjimu, užsidarymu, storžieviškumu. Visomis įmanomomis emocijomis, kurios turėjo mane apsaugoti, sustiprinti. Maskavau ne tik emocijomis – elgesiu, pomėgiais, pasirinkimais. Ieškojau atsvaros kituose. Tai prasidėjo vaikystėje tik tam, kad savo suvokimu parodyčiau mamai, kad viskas gerai – netrūksta, ne, viskas gerai, aš tvirtas ir taip. Nu ir paikumas.

Nuoširdžiai tai pripažinus pasipila ašaros, kibirais. Iš pradžių verki pats, po to tėvas, o po to abu. Visai nesvarbu ar tu tą tėvą kada nors matei, prisimeni ar tik įsivaizduoji. Jį galima pajusti-išleisti, jis jau yra dalis tavęs. Net niekur nebuvo dingęs. Verkia du viename.

Dabar jaučiuosi laisvas.

Esu matęs formulę, kuri nusako kas yra žmogus: 1+1=3. (žr. paveiksliuką). Mama + tėtis = ((mama) Aš (tėtis)).

Dviejų žmonių geriausios įmanomos savybės – esybės dalys dykai atiduotos naujai gyvybei-asmenybei. Čia jau pasimečiau. Taip išeina, kad mes savyje nešiojamės ne tik mamos, tėčio bet ir senelių, prosenelių ir propropropro… ir pirmųjų dalis. Vau. Turėtų būti ir gyvūnų, ir augalų, ir viso žvaigždyno. Ir įdomiausia, kas tie pirmieji.

Pagalvojus apie ištisas kartas… Ir apie pirmuosius žmones. Ne tik teoriškai, bet ir praktiškai esame broliai ir sesės. O kur dar pagalvojus į priekį… mano geriausios dalys, savybės, kurių dar net nesuvokiu, niekur nedings, jos pereis kitoms kartoms į priekį. Va čia tai prasmė.

Nušflifuoti deimantą ir jį atiduoti.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>