Alytiškės Vilija ir Vitalija Tamulevičiūtės gimė 1987 m. liepos 30 d., suaugusios galvomis. Po dviejų metų, liepos 6 d., mergaitės buvo atskirtos akademiko N. N. Burdenkos klinikoje Maskvoje; šis Siamo dvynių atvejis – vienintelis toks Lietuvos istorijoje. Dabar merginoms 27-eri, jos nestokoja geros nuotaikos, draugų, linksmų užsiėmimų ir gražių svajonių apie nuosavą verslą!
Dvynės mokyklą baigė būdamos 19-kos, o į universitetus įstojo jau sulaukusios 20-ies – ach, tas gimtadienis vasarą kartais iškrečia įdomių pokštų! Vilija tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete pasirinko istoriją, Vitalija Dailės akademijoje studijavo dailėtyrą. Tačiau abi atsidūrė knygyne – kol kas, tiesa, kaip samdomos darbuotojos. Bet abi kartais pasvajoja apie nuosavą romantišką knygynėlį, kurio sienas puoštų senoviniai paveikslai, o ištikimiausiems knygų mylėtojams vyktų angliško stiliaus popietės su arbata.
„Kol studijavau, darbo neieškojau, o dabartinį gavau kažkaip stebuklingai – išsiunčiau pirmąjį savo gyvenime CV, ir man tą pačią dieną paskambino, – pamena Vitalija. – Aš knygyną idealizavau: man atrodė, kad čia nieko daryti nereikės, tiesiog būti tarp mylimų knygų. Aišku, suvokiau, kad kažkas turi tas knygas dėlioti, tvarkyti. Esu dėkinga tuometei knygyno vedėjai Vilmai Baranauskienei, kuri visai nekreipė dėmesio į mano išvaizdą, jai buvo neįdomu, kad turiu neįgalumą. Ją sužavėjo mano meilė knygoms“.
Vilijos darbo patirtis – didesnė nei sesės, jai teko darbuotis prekybos centre, valymo įstaigose, kol galiausiai įsidarbino toje pačioje įmonėje, kaip ir Vitalija. „Labai abejoju, ar pavyks kada dirbti pagal specialybę, – pripažįsta diplomuota pedagogė. – Mokytoja dirbau tik mėnesį. Mūsų neįgalumas šioje vietoje nepadeda. Visuomenė sunkiai priima neįgalų asmenį, vis dar labai bijo, ypač ne socialinių įmonių vadovai. Maisto pramonė, parduotuvės labai nenori įdarbinti neįgalumą turinčių asmenų. Pamato popieriuje parašyta, kad neįgalus ir dreba, o pakėlę akis juk pamatytų žmogų, kaip visi. Bet tų akių net nepakelia. Dėl tokių dalykų nesunku užsisklęsti ir pykti ant visų darbdavių, tačiau kartais lengviau nusispjauti ir gyventi toliau“.
O pačios jaučiate savo ribotumą, kad kažko negalite?
Vilija: Tas ribotumas toks, jog turi saugoti savo makufelį, kad nesusitrenktum (juokiasi), neprasidurtum ar nenusisuktum sprando. Bet ar to neturi daryti ir visi kiti?
Vitalija: Pas mus per du pirštus nėra kaukolės. Susitrenkti galvą kitam gal ir nieko blogo, o mums jau yra pablogėjimo ir įvairių komplikacijų rizika. Oda savaime toje vietoje kaulėjasi, bet kai žinai, kad tu neturi pilno pakaušio, labai save saugai.
Vilija: Taip, mes daug ko nedarėme iš baimės dėl sveikatos. Nors dabar aš gal jau ir nuspręsčiau išmokti važiuoti dviračiu. Bet šiaip laikomės paprasto principo – nelipi ten, kur žinai, kad gali kažkas atsitikti. Mes turime jėgų, jaučiame, kad esame stiprios, galime dirbti. Nėra taip, kad sėdim ir verkiam, laukdamos pablogėjimo.
Vitalija: Tikrai nevaikštome kaip su kiaušiniu ant galvos. Kartais į knygyną užsukę žmonės stebisi, nes negali patikėti, kad turime invalidumą. Aš neseniai vijausi vagį per pusę parduotuvės (juokiasi). Vaikystėje negirdėjome nuolatinių draudimų, darydavome viską ir mums nebuvo taikomos kažkokios nuolaidos. Manau, tai sustiprino tikėjimą savo jėgomis. Perlipi per savo fizinių galimybių ribas, kartais pats to nesuprasdamas. Kita vertus, mes turbūt nesam geri pavyzdžiai, kai nutikus rimtai sveikatos bėdai, žmonės „atsiverčia“ ir ima labai sveikai gyventi. Aš tikrai neištverčiau be lašinių arba šokolado. Sportuoti tingime (abi juokiasi). Mano „sportavimas“ būna didžiausias knygyne per Kalėdas ar kitas šventes, kai būna didesni pirkėjų srautai arba kai gaudai vagis.
Vilija: Tėvai irgi nėra perdėtai paranojiški dėl mūsų sveikatos. Mus išmokė – niekas tavęs nepasaugos, tik tu pats. Tik nuo tavęs priklauso, kiek tu bijosi gyvenime kažką daryti. Baimės arba valdo tave, arba ne. Taigi, kažkokių gyvenimo būdo apribojimų nėra. O dėl nėštumo gydytojai pasakė, kad esame sveikos ir vaikų susilaukti galime.
Kokios jūsų svajonės?
Vitalija: Svajoju apie mažą knygynėlį – juk tai laimė, kai dirbi tai, kas patinka. Neturiu elektroninės knygų skaityklės. Neatsisakysiu to jausmo, kuris apima į rankas paėmus knygą. Mano knygynėlyje kabėtų senovinių paveikslų (kaip mano dailėtyros studijų prisiminimas), o sesuo galėtų rengti arbatos popietės kaip Viktorijos laikais, su tam laikmečiui būdingais persirengimais (juokiasi); ji labai mėgsta to laikotarpio literatūrą.
Vilija: Kai galvoju apie ateitį, noriu, kad viskas pavyktų, kas sumąstyta; kad gerai jaustumėmės; kad tai, ką darau, sektųsi; kad gerai daryčiau savo darbą.
Jūsų, tikriausiai, dažnai klausia apie Siamo dvynių mistinį ryšį?
Vilija: Klausimas mums jau net ir kvailas atrodo, nes mes to ryšio neturime. Nėra taip, kad sėdžiu kitur ir jaučiu, jog Vitalijai galvą skauda.
Vitalija: Manau, tas ryšys pasireiškia tuo, kad nesitarusios panašiai apsirengiame, dirbame panašų darbą, turime panašius pomėgius. Draugų bendrų turime nemažai.
Vilija: Tačiau po truputį didiname atstumą viena nuo kitos. Turime atskirus gyvenimus: nuomuojamės atskirus butus, turime atskirų draugų. Negalime gyventi prilipusios viena prie kitos, nors taip ir gimėme.
Palinkėkime merginoms sėkmės – lai mūsų geri linkėjimai išsipildo!
