Tęsiame Laimondos Ueck, prieš 9-erius metus pradėjusios naują gyvenimą Vokietijoje, pasakojimą apie tai, kaip šioje šalyje sekasi auginti vaikus. Beje, ši tema Lietuvoje dažnai esti apipinta mitų ir stereotipų, tad apie viską verčiau sužinokime iš pirmų lūpų.
Gyvenu Rytų Vokietijoje, Brandenburgo regione. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m. gyvenimo sąlygos Rytuose ir Vakaruose susivienodino. Kalbant apie būsto sąlygas, šeimos pajamas, skirtumas vos juntamas. Švietimo ir sveikatos srityse, pavyzdžiui, darželių ir lopšelių požiūriu, Rytų Vokietija netgi pirmauja. Pati nesusidūriau su sunkumais, iškart gavau darželyje vietas, o va bičiulės skundžiasi vietų trūkumu. Bet yra kitų išeičių, pavyzdžiui, naudotis mamų ir vaikų centrų, auklių paslaugomis ir galimybe gauti paramą joms apmokėti.
Parama šeimoms čia atlieka svarbų vaidmenį. Vienerius metus nuo vaiko gimimo nutraukusiam veiklą gimdytojui mokama 67 proc. atlyginimo (mažiausiai – 300 EUR, daugiausiai – 1800 EUR). Šie pinigai gali būti mokami 14 mėn., jeigu ir antrasis iš tėvų mažiausiai dviem mėnesiams taip pat nutraukia veiklą.
Tobulinama ir vaikų priežiūros sritis – tuo siekiama padėti lengviau derinti darbą ir šeimą. Vaikui iki 18 metų mokami vadinamieji vaiko pinigai sudaro 184 eurus per mėnesį, už trečiąjį vaiką šeimoje jie didėja iki 190 eurų, o nuo ketvirto vaiko – iki 215 eurų per mėnesį. Kas man labai patinka, kad mama turi teisę į nepilną darbo dieną.
Mokylinio amžiaus vaikams prieš pamokas ir po jų veikia užklasinės klasės (vok. Hort). Jos priima vaikus ir mokyklinių atostogų metu, tad tėvai gali būti ramūs dėl savo vaikų saugumo.
Čia, Vokietijoje, neturiu tokio jausmo, kad vaikai yra kliūtis darbui. Daugelis stebisi: kaip tu spėji – 3 vaikai, namas, kiemas, nuosavas verslas, o ir vyras vis komandiruotėse… Atsakau: kai susiplanuoji laiką, spėti nesunku. Be to, su sutuoktiniu vaikų auklėjimo klausimais esame vieningi ir vaikų neauginame ant žirnio. Gyvenu lanksčiu ritmu, pritaikytu prie valgymo, darbų, laisvalaikio poreikių. Gal keistai ir skamba, bet negaminu pusryčių ar pietų lygiai nustatytomis valandomis – viskas turi savo laiką priklausomai nuo aplinkybių.
Na, o moteris, nusprendusi auginti vaiką, Vokietijoje sulaukia tik pritarimo. Susirgus vaikui, nėra baimės skambinti darbdaviui ar sukeisti datas susitikimui. Tau tiesiog palinki sveikatos.
Reta močiutė čia augina anūkus. Myli juos, džiaugiasi, bet auginti turi patys tėvai. Nėra taip, kad močiutė nuolat būna su mano vaikais, kol aš dirbu.
Mano prioritetas – šeima, o paskui – veikla. Taigi mano, kaip verslios mamos, pragyvenusios Vokietijoje beveik 9-erius metus, patirtis pakankamai pozityvi. Visada sakau, kad kai yra noro, atsiranda galimybės, kai nėra noro – atsiranda priežastys.
Trečiojoje vokiškų Laimondos verslo istorijų dalyje skaitykite:
Siuvimo verslas – kantrybės reikalaujantis darbas.
1 Comments
Parašykite komentarą
Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.
Sigita says:
Per devynis metus Vokietijoje, galima ir tikslesne informacija apie vaiku auginima zinoti. Kad gauti tevystes ismokas, veikla reikia ne nutraukti, o dirbti ne daugiau 30 val. Kaip ir nepilna darbo diena teise turi abu tevai, kol vakui sueis 3 metai. Su susirgusiais vaikais bunaproblemu, nes gali tik 20 d.d turetu nedarbinguma slaugai ( 10 tetis, 10 mama )