Asmeninė bankininkė pasikvietė pokalbiui. Matyt tokia tvarka – atnaujinti duomenis, pasikalbėti apie ateitį, pasiūlyti, aptarti, patarti… – Kaip sekasi? – standartinis klausimas. Ir turbūt ne visai tipiškas atsakymas bankininkei: – Ketvirtas mėnuo esu bedarbė ir dar nenusibodo. Smagu.
Vilniuje jau spėjo pasklisti žinia, kad sostinėje apsigyveno aistringas tango šokėjas iš Italijos – Carlo Colajanni. Vyras daugiau nei 15 metų atsidavęs argentinietiškam šokiui, kuris užvaldęs visą jo laiką – italas ne tik vadovauja sėkmingai šokių mokyklai Romoje „Percorso Tanto“, bet ir yra išleidęs knygą apie šį aistringą šokį. Jo mokymo stilius ir nuolatinės kelionės
Juk teko būti paragintai džiaugtis? Net primygtinai, priekaištaujančiai: džiaukis šia akimirka, šia diena, laikas taip greitai prabėga (prisiminiau G. Beresnevičių: „Kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų“). Kartas nuo karto paieškau, ką moterys kalba apie džiaugsmą, džiaugimąsi. Kai reikia patikinimo, kad esu ne viena tokia – na, kuriai pasitaiko nepasidžiaugti kurį
Perspėjimas: tekste galima nenorminė leksika Mano vyras beveik niekada nedovanoja man gėlių. Tas beveik būna per gimtadienius, vardadienius ir kitomis privalomomis progomis. Neromantiškas maniškis, oi, neromantiškas… Seniai praėjo tie laikai, kai kartu važiuodavome prie ežero šerti gulbių ar stebėti saulėlydžio. Tiesą pasakius, tuomet net to saulėlydžio nemačiau.
Verslas buvo mano svajonė ir gyvenimo tikslas. Pradėjau apie jį galvoti, kai gimė sūnus. Ėmiau lankyti verslo seminarus (aišku, nemokamus, nes tam neturėjau pinigų), skaityti knygas, kurių pilnos mano lentynos. Dalinau tas knygas draugams, galvojantiems apie verslą, susitikdavau su knygų autoriais – man įdomūs tokie žmonės, smalsu jų klausytis. Pritraukiau į savo
Ar neseniai Vilniaus gatvėse vykęs bėgimas, ar beįsibėgėjantis sausis, ar – kiek stabtelėjus – susimąstymas metų sandūroje priminė vieną atsitikimą iš mokyklos, kai man buvo gal 15-16 metų. Taip ir nepasakyčiau, ar tas atsiminimas skausmingas, ar giedras, ar pamokantis, o gal net išlaisvinantis. Artėjo rajoninės moksleivių bėgimo varžybos. Tai buvo kelių kilometrų
Kartą pradinių klasių mokytoja liepė vaikams parašyti rašinėlį apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas dėl jų padarytų. Vakare, tikrindama darbus, ji rado rašinį, kuris ją labai sujaudino. Tuo momentu įėjo vyras ir pamatė ją verkiančią.– Kas atsitiko? – paklausė jis.– Skaityk, – atsakė ji, tiesdama jam vieno berniuko rašinį. „Dieve, šiandien prašau
Ne kalendoriais, o įgyta patirtim ar asmeniniais atradimais man labiau patinka matuoti savo gyvenimą. Taip jau yra, kad įjungę aukščiausią pavarą lekiantys metai, atrodo, pačiame sūkurio centre nešasi ir mane. Kartais tiesiog norisi už kažko nusitverti ir leisti sau pabūti sūkurio pakrašty. Tam, kad kurį laiką šiek tiek stabtelčiau, apsidairyčiau, pasitikrinčiau,
Trečias mano straipsnis apie tai, kaip surasti darbą, kai neturi pažinčių ar tam tikro išsilavinimo, o pinigų reikia čia ir dabar. Visų pirma, ką galima padaryti, tai – nepanikuoti! 🙂 Jeigu paguosiu – Jūs ne pirma ir ne paskutinė. Atminkite viena: niekada neprisiriškite prie darbo vietos, ji yra laikinas dalykas, kurį vieną dieną turite, o kitą […]
Viešpats kurdamas moterį, jau šeštą diena dirbo viršvalandžius. Pasirodęs Angelas paklausė: „Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“. Viešpats atsakydamas tarė: – Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti
Tikėtina, jog daugelis tėvų man pritars, kad be galo sunku matyti savo sergantį, kenčiantį vaiką. Ir turbūt ne vienam pažįstamas bejėgiškumo jausmas, jei teko laukti savo vaiko už operacinės durų ar šluostyti ašaras, išriedėjusias dėl skaudžiai patirtos neteisybės ar nelaimingos meilės… Bet visa tai išgyvenama tikint, jog tokia situacija laikina, jog tai anksčiau ar
Ne vienerius metus vis sau kartodavau, kad kai tik turėsiu pinigų, tai pradėsiu lankyti sporto klubą ir jogą, užsirašysiu į grožio saloną, daugiau skirsiu laiko sau. Kaip Jūs manote, ar aš tai padariau? Žinoma, kad ne! Papildomų pajamų tam neatsirado, sportuoti taip ir nepradėjau, laiko grožio procedūroms neatradau. Ilgai niekas nesikeitė … Vis atidėdavau savo […]
Prieš trejus metus artėjant Kalėdoms internete radau šį atsidūsėjimą apie tai, kaip štai yra tokių mamų, kurios taip viską moka (už visus viską žymiai labiau, tikrai) ir spėja susiruošti šventėms (pavyzdiniam stalui, nuotaikai, muzikiniam fonui), o ir atrodo (įskaitant visus namiškius) taip, kad nors iškart fotografuok žurnalo viršeliui ir fotosesijai jo viduje. O aš…
Turiu pažįstamą – dalią brunetę su vešlių žvilgančių plaukų kupeta ant galvos. Visai jaunutė, kilusi iš tokios vargo pelių šeimos, kad net pavalgyti kartais neužtenka. Nepaisant to, mergina – mielo būdo, visada pasitempusi, su šypsena. Kartą ją sutikusi netekau žado: iš puikiųjų kasų telikęs… styrantis ežiukas. Kas nutiko? Kodėl? Pasirodo, pridavė ji plaukus perukų
Tęsiame Solveigos pasakojimą, kurio pirmąją dalį galite skaityti čia. Kartą mąstydama apie sūnų, pažvelgiau į visas mūsų (tai nebuvo tik sūnaus, bet iš pradžių ir mudviejų, o vėliau – ir visos šeimos) problemas iš kito taško ir suvokiau, kad nėra viskas tik juoda. Aš juk turiu sūnų! Svajojau apie jį daug metų! Taip, jis šiek […]
Laura Balčiūtė – nauja mūsų portalo bendraautorė. Žinoma, mama. Žinoma, versli. Tačiau jos gyvenimo patirtys – ne visoms savaime suprantamos. Esu verslininkė ir auginu vaiką viena. Paprasčiau tariant, esu paprasta, bet nesijaučiu prasta. Visad norėjau turėti savo verslą, šios idėjos link nuosekliai ėjau, nors neturėjau tam nei pinigų, nei turtingo vyro ar turtingų tėvų.
Mąstydama apie gyvenimą ir jo tikslą, suvokiu, kad tai neapsiriboja vien asmenine gerove ir gyvenimo kokybe. Tai yra kur kas daugiau… Pasak Rich Warren, gyvenimo tikslas nėra sąžinės ramybė ar laimė, jis yra kur kas didesnis nei šeima, karjera ar net pačios didžiausios svajonės bei ambicijos. Kiekvienas gimėme ir buvome pašaukti Dievo, o būdami susitelkę […]
Gavusi pakvietimą į diskusiją apie lygybę, kurią organizavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, dar kurį laiką dvejojau. Dingojosi, kad kalbėsime vien apie vaivorykštines pseudoaktualijas, tačiau frazė „dalyvauja verslininkai“ suintrigavo. Ir kokia laimė, kad nuėjau – akys atsivėrė! Būtent po šios, labai korektiškos ir intelektualios nuomonių vakarienės, pagaliau supratau,
Džiaugiuosi galėdama pristatyti dar vieną „Pokyčių Akademijos“ internetinį seminarą „Ar tavo kelias turi širdį?“. Šį kartą pokalbis pasisuko apie mus valdantį ego, gebėjimą būti savimi, meilę. Kaip visada, mano pokalbio svečiai – du: Oleg Kovrikov, Rusų dramos teatro režisierius, psichologas, gyvenantis moliniame namelyje šiaudinėmis sienomis ir velėna apaugintu stogu, ant
Kartas nuo karto mūsų namuose, mieste, pasaulyje – mūsų gyvenime – susidaro tokia situacija, kad galva ir širdis susidrumsčia nuo baimės, netikrumo, įtampos, pervargimo – visko, net nuo tamsėjančių ir trumpėjančių dienų. Kas bus?.. Ir tada labai reikia tvirto pagrindo ir atramos. Tokio tikro dalyko. Kas galėtų įnešti aiškumo? Gal kalendorius? Nenušneku – tiek dar […]