Moteriškai

Jei ne iki 35-erių, tai po

Print Friendly, PDF & Email

Kai man buvo apie dvidešimt, sėdėdama ant lovos studentų bendrabučio kambaryje kažkuriame žurnale perskaičiau „50 dalykų, kuriuos turi padaryti iki 35-erių“. Atsimenu tik vieną: „Sužinoti, kaip neatrodys tavo plaukai“. Padaryta!..

Turbūt aš ne vienintelė kartas nuo karto peržiūriu savo gyvenimą. Na, apgalvoju, permąstau, prisimenu, svajoju. Permetu mintyse darbus, tikslus, svajones. Tiesą sakant, gal ne kartas nuo karto, o kiekvieną pirmadienį. Ir penktadienį. Sekmadienį. Kasdien. Kas rytą. Kas vakarą. Tiesą sakant, net nežinau – gal kas pusmetį. Kaip kada.

Svajonės. Vienos būna tokios lyg ir niekada neišsipildysiančios, kaip kokia pasaka – iš vaikystės. Pavyzdžiui, būti princese (čia viena iš daugybės visai skirtingų svajonių, jei ką). Tikra princese – o tikra tai būtent ta, kuri pasakoje: nežemiškai graži, mylinti ir mylima (princas…), visokie vargai jau praeity, suknelių daug, visos gražios ir puikiai tinka, buitimi rūpintis nereikia (karalių dukra juk), dirbti – iš viso ne (tarnai!), o jau tie plaukai!.. Dabar rašau ir galvoju, kad gal čia dangaus ilgesys, pačios tikriausios tikrovės. Kai nori būti, labai būti.

O dar buvo (ir tebėra) tokios kitokios svajonės. Tokios lyg praktiškos, su galimybe iš(si)pildyti. Kaip čia aiškiau pasakius – na, tokios „ką veiksiu, kai užaugsiu“. Ne ką dirbsiu, bet kokių hobių turėsiu. Pavyzdžiui, mokėsiu kokią nors užsienio kalbą (taip auklėjo). Važinėsiu riedučiais (čia ne visai taip, kaip auklėjo). Virtuoziškai gaminsiu cepelinus (?).

Tai štai neseniai klausiausi, kaip Arianna Huffington, redaktorė ir autorė, pasakė tokią išlaisvinančią mintį (probėgšmiais pasidomėjusi jos gyvenimo keliu ir pažiūromis galiu numanyti, kad greičiausiai ne visos jos nuostatos man priimtinos, bet ši labai patiko): Kai kuriuos projektus galima užbaigti juos metant. Štai taip! Tiesiog išbrauki iš realaus ar menamo sąrašo, kad nebesiveltų ir nebejauktų gyvenimo. Nes jau būtum išmokusi tą vokiečių kalbą, jei būtum norėjusi. Arba dabar va kaltum, o ne būtum internete. Mesti tą „projektą“!

Jei mano draugė nuostabiai gamina, tai nebūtinai turiu iš jos mokytis (tiksliau – ketinti mokytis). Nebent ką nors nesudėtingo – gal šias pavykstančias bandeles. Geriau džiaugsiuos, kad yra tokia vaišinga ir svetinga (taip, skirtingi dalykai), įsimesiu lauktuvių ir bėgsiu aplankyti. Skanausiu ir dėkosiu. Vakaro jaukumas. Draugystės brangumas.

O vienas brangus draugas atsisveikindamas visada palinki, gal net tiksliau – palaimina: Gyvuok!

Jei ne iki 35-erių, tai… 😉 

 Vilmos Sabutienės tinklaraštis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.