Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėja dr. Rūta Latinytė (nuotraukoje) atkreipia dėmesį į nematomą vaikų auginimo aspektą – augantį vienišų mamų skaičių. Negana to, vienišumą motinystėje patiria ne tik išsiskyrusios ar solo mamos, bet ir formaliai ištekėjusios moterys.
Socialiniuose tinkluose vis dažniau nuskamba sąvoka „ištekėjusi vieniša mama“ (angl. married single mom). Šiame tekste, parengtame Vilniaus universiteto išplatinto pranešimo pagrindu, tyrėja atskleidžia medijose aptariamus santykių modelius ir atsakomybių pasiskirstymą, kurių nelygybė kai kuriose šeimose išsekina abi puses.
Sąvoka „ištekėjusi vieniša mama“ apibūdina mamas, kurios gyvena santuokoje ar partnerystėje, tačiau kasdienybėje jaučiasi taip, lyg prižiūrėtų vaikus ir visą šeimos ūkį vienos – be pakankamos partnerių pagalbos, palaikymo ir emocinio artumo.
„Svarbu pabrėžti, kad santykiai ir jų dinamika visada yra dviejų žmonių procesas, o dėl jų išsekimo ar nutrūkimo niekada nebūna atsakingas tik vienas. Todėl kalbėti reiktų ne apie „blogus“ vyrus ar žmonas, o apie struktūrinius stereotipus, vaidmenų ir atsakomybių pasiskirstymo modelius, kurie kartais susiklosto tyliai ir nepastebimai – dažnai abiem pusėms net nespėjus jų aptarti“, – teigia šiuolaikinės visuomenės procesus analizuojanti dr. R. Latinytė.
Liūdna demografinė statistika
Lietuvoje 2025 m. gimė vos 17,5 tūkst. vaikų (beveik dukart mažiau nei prieš dešimtmetį), o suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,0, skelbė ekonomistas Žygimantas Mauricas. Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Aurelija Auškalnytė paskatino nepasiduoti manipuliacijoms esą moterys nebenori gimdyti ir pateikė statistiką, kad per dvidešimt metų labiausiai sumažėjo būtent gimdančių nepilnamečių skaičius: net dešimt kartų.
Tai rodo, kad pragyvenimo lygis auga, moterys ir vyrai planuoja šeimą apgalvotai ir vyresniame amžiuje, įvertinę ekonomines galimybes. Kita vertus, pasak dr. R. Latinytės, yra dar viena priežastis, dėl kurios vaikų šeimose gimsta mažiau nei galbūt norėtųsi.
Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų tėvų (dažniausiai – mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginama vaikų, ir šis skaičius kasmet auga. Kas antroje besiskiriančioje šeimoje auga nepilnamečiai vaikai.
Europoje ir JAV apie du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys ir šį sprendimą prieš tai gerai apgalvoja. Vienišumo jausmas, patiriamas dar būnant santuokoje – vienas iš svarbių faktorių.
Atlikusi vienišų motinų medijų aplinkos ir patirties pasakojimų tyrimą (Nr. S-PD-24-102, finansavo Lietuvos mokslo taryba), dr. R. Latinytė pastebėjo, jog sąvoka „ištekėjusi vieniša mama“ sparčiai plinta kalbos vartosenoje, socialinių tinklų „TikTok“, „Instagram“, „LinkedIn“ platformose, kur moterys dalijasi patirtimis.
Antai JAV šeimos teisės advokatai Dennis R. Vetrano Jr. ir Kristen D. Farris aptardami šį reiškinį pastebi, kad į juos vis dažniau kreipiasi moterys, formaliai ištekėjusios, tačiau realiai gyvenančios „vienišos mamos“ gyvenimą.
Lietuvos socialinių medijų aplinkoje jau taip pat diskutuojama apie „vienišos ištekėjusios mamos“ fenomeną – tą yra pastebėjusios populiarios nuomonės formuotojos, kaip Medeina Andriulienė su Vytaute Žališkevičiūte.
Ką reiškia būti „ištekėjusia vieniša mama“?
„Ištekėjusia vieniša mama“ vadinama moteris, motina, formaliai gyvenanti su partneriu, kuris praktiškai beveik nedalyvauja nei vaikų auginime, nei buityje, nei emociniame šeimos gyvenime. Tokiu atveju visa atsakomybė gula ant moters pečių.
Teisininkai pateikia atpažįstamą kasdienių pareigų sąrašą, kurį dažniausiai viena atlieka „ištekėjusi vieniša mama“: tai maisto ruošimas, namų tvarkymas, skalbimas, lyginimas, apsipirkimas, pagalba vaikams ruošiant pamokas, vaikų prausimas, rengimas, šeimos buities išlaidų planavimas, vaikų vežiojimas ar nuvedimas į mokyklą ir būrelius, vizitų pas gydytojus organizavimas, šeimos švenčių ir susibūrimų planavimas.
Vienišos ištekėjusios mamos pareigų sąraše – ne tik fizinė veikla, bet ir vadinamasis „nematomas darbas“: planavimas, prisiminimas, koordinavimas, emocinis budrumas.
Esant netolygiam ir nelygiaverčiam pareigų pasidalinimui šeimoje, net ir vyro pareigos bei darbai tampa tarsi moters atsakomybe – pasakyti, priminti, pagalvoti, pateikti detalias instrukcijas, o taip pat nebūti pernelyg įkyriai ir rūpintis emociniu šeimos klimatu. Tenka sugalvoti ne tik ką padaryti, bet ir kaip tinkamai apie tai pasakyti, kad nekiltų bereikalingų konfliktų.
Pasak mokslininkės, toks visų ėjimų apgalvojimas už du galiausiai išsekina ir sukelia nuovargio, nusivylimo, vienatvės jausmą ir jis neateina per vieną dieną. „Nemažai respondenčių, kurias kalbinau jau po įvykusių skyrybų, tokį vienišumo jausmą prisiminė kaip šeimos iširimo pranašą. Net kelios moterys paminėjo, kad vėliau, jau išsiskyrusios, suprato, kad jų buityje beveik niekas nepasikeitė – ar taip, ar taip jos jau seniai viską darė pačios“, – teigia tyrėja dr. R. Latinytė.
Kaip tai atpažinti, pataria komunikacijos specialistė Eszter Zsiray – pakanka įsivaizduoti situaciją, kai vienas iš tėvų turi išvykti kelioms dienoms į komandiruotę. Kas rūpinsis, kad namuose būtų tinkamo maisto, kas paliks detalias instrukcijas apie vaikų rutiną, o kas tiesiog susidės lagaminą ir ramiai tikėsis, kad viskas namuose savaime susitvarkys?
Jeigu mamos išvykimas iš namų reikalauja daug didesnio pasiruošimo, negu tėčio, tai vienas pirmųjų ženklų, kad sutuoktiniai vienas kito deramai nepavaduoja ir to gal net nepastebi.
„Vyro-vaiko“ fenomenas
Kaip priešpriešą „ištekėjusiai vienišai mamai“, socialinių medijų kontekste galima aptikti ir kitą personažą – vadinamąjį vyrą-vaiką (angl. man-child). Tai suaugęs vyras, kuris dažniausiai vengia buities ir vaikų priežiūros, yra priklausomas nuo partnerės kasdieniuose sprendimuose (pavyzdžiui, niekada nežino, ko reikia nupirkti maisto parduotuvėje ar koks vaikų tvarkaraštis).
Vyras-vaikas teikia pirmenybę savo pomėgiams, o ne šeimos poreikiams, pasižymi emociniu nebrandumu ir gynybiška reakcija, vengia rimtų pokalbių apie santykius, nesuteikia nei emocinio, nei praktinio, o kartais net ir finansinio palaikymo.
Tokiuose santykiuose moteris ilgainiui tampa ne partnere, o namų ir šeimos „projektų vadove“.
„Svarbu pasakyti ir tai, kad daugybė vyrų šiandien yra rūpestingi, įsitraukę tėvai ir partneriai, sąmoningai besidalinantys buities, vaikų priežiūros ir emocinę naštą. Šie vyrai dažnai lieka visuomenėje nematomais sąjungininkais, kurie įrodo, jog lygiavertė partnerystė nėra utopija, o reali kasdienė praktika. Būtent jų patirtis rodo, jog „ištekėjusios vienišos mamos“ reiškinys nėra nei įprastas, nei neišvengiamas“, – teigia dr. R. Latinytė.
Kodėl moterys išeina tyliai: „išeinančios žmonos sindromas“
Vienišumo santuokoje patirtis glaudžiai susijusi su kitu reiškiniu, vadinamu „išeinančios žmonos sindromu“ (angl. walkaway wife syndrome). Tai situacija, kai moteris jaučia nepasitenkinimą santuoka ilgus metus, palaipsniui praranda viltį ir brandina sprendimą skirtis.
Šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelis metus, kai iš pradžių moteris dar bando kalbėtis, kreiptis pagalbos, apmąsto nuoskaudas, kol galiausiai pasitraukia iš santykių emociškai, o kai jaučiasi tam pasiruošusi – ir fiziškai. Vyrui tokia žinia gali atrodyti netikėta, nors iš tiesų sprendimas brendo jau seniai.
Paradoksalu, bet daugelis moterų po tokių skyrybų pasakoja patiriančios palengvėjimą. Nors darbų ir atsakomybių nemažėja, dingsta nuolatinis nusivylimo, neišpildytų lūkesčių jausmas ir emociškai alinantys konfliktai. Kai kuriais atvejais net atsiranda daugiau laiko sau.
Deja, santykiai retai subyra per vieną dieną – jie dažniau tyliai išsikvepia per metų metus, kai neišsakytos nuovargio, vienatvės ir lūkesčių temos lieka nuošalyje. „Todėl kalbant apie „ištekėjusias vienišas mamas“ svarbu matyti ne kaltinimą, o kvietimą dialogui – apie tai, kaip porose pasidalijamos ne tik pareigos, bet ir atsakomybė už santykių gyvybingumą“, – teigia dr. R. Latinytė.
Kaip atsaką „išeinančios žmonos“ reiškiniui, interneto medijose galima rasti ir „išeinančio vyro“ atitikmenį, kuris yra labai panašus – vyrai irgi gali jaustis emociškai nutolę, neišgirsti, nesuprasti. Michele Weiner-Davis iš „Psychology Today“ rašo, kad tokio sėlinančio išsiskyrimo priežastys yra nebūtinai dėl to, kad partneriai nesistengia dėl vienas kito.
Viena iš problemų galėtų būti nesutampančios meilės kalbos, apie kurias pasauliniame bestseleryje rašė Gary Chapmanas: tai komplimentai, kokybiškas laikas drauge, dovanos, pagalba ir fizinis kontaktas – apkabinimai, laikymasis už rankų ir pan.
Toronto universiteto mokslininkams nepavyko G. Chapmano teorijos apie meilės kalbas pagrįsti tyrimų metu. Tyrėjai nustatė, kad visos meilės kalbos yra vienodai svarbios santykiuose.
Profesorės Emily Impett komanda pasiūlė alternatyvą meilės kalbų idėjai, pagrįstą moksliniais tyrimais. Ji teigia, kad sėkmingi santykiai yra tarsi subalansuota mityba, kuriai reikia visų būtinų maistinių medžiagų (įskaitant ir draugystę, ir simbolines dovanas, ir emocinę paramą, ir kt.).
Žmonės ir jų tarpusavio santykiai negali būti suskirstyti į aiškias kategorijas, be to, jie nuolat keičiasi. O rūpestis ir domėjimasis vienas kitu negali likti savaime suprantami – tam būtina ieškoti įvairių komunikacijos būdų, dėmesio, laiko, įsiklausymo ir supratimo, be kurių partneriai gali imti vienas nuo kito tolti.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti
„Ištekėjusios vienišos mamos“ fenomenas atskleidžia ne tik emocinio ryšio problemą, bet gilesnius iššūkius – struktūrinę nelygybę šeimoje ir nematomą moterų darbą, kuris dažnai laikomas „natūraliu“. Kaip teigia dr. R. Latinytė, ši našta turi labai realias pasekmes: stabdo moterų karjerą, didina nerimą ir perdegimą, blogina santykių kokybę ir galiausiai veda prie skyrybų.
Čia svarbu suprasti, kad to priežastys nėra „per jautrios moterys“, „blogi vyrai“ ar „per dideli lūkesčiai“. Problema – nelygus atsakomybių pasiskirstymas ir socialiniai stereotipai, koks kieno darbas namuose yra savaime suprantamas.
Jausmas, lyg būtum „ištekėjusi vieniša mama“ nėra asmeninė nesėkmė – tai socialinis reiškinys, kurį įvardijus atsiranda galimybė jį keisti ir kurti lygiaverčius, geranoriškumu, abipusiškumu ir partneryste grįstus santykius – ne tik dokumentuose, bet ir kasdienybėje.
„Paradoksalu, bet būtent atsakingi, įsitraukę vyrai dažnai pirmieji artimoje aplinkoje atpažįsta „ištekėjusios vienišos mamos“ reiškinį ir juo visai nesižavi. Kaip tik priešingai – lygiavertę partnerystę mato kaip vertybiškai svarbią misiją, kur nėra ieškoma kaltų, tačiau siekiama kurti saugius ir laimingus namus, kuriuose žmonės atsiskleidžia ir vienas kitą palaiko. Vienišumo jausmas kyla iš konfrontacijos, o jo priešnuodis – bendrystėje“, – pastebi dr. R. Latinytė.
© Tito Silovo nuotrauka
