Inga Bužavienė (nuotraukoje) kartu su seserimi Dina ir šeimomis jau daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mišrų ūkį. Tėvų pradėtas agroverslas Pakruojo rajone šiandien sudaro apie 350 hektarų žemės, iš jų 50 ha užima tvarūs žolynai. Tvartuose mūkia per 200 galvijų, pusė jų – melžiamos karvės, kurių vidutinis primilžis viršija 10 tūkst. kilogramų pieno per metus. Kaip Inga sako, vienybė šeimoje ir žinios – ūkio stiprybė, padėjusi įveikti ne vieną krizę pieno sektoriuje.
Ūkis skaičiuoja jau kelis dešimtmečius. Kaip per tuos metus jis keitėsi ir kodėl pasirinkote pienininkystės kelią?
Visa ko pradininkas buvo tėtis. Galima sakyti, dar 1991 metais jis kartu su mama įkūrė ūkį. Išeidamas iš kolūkio gavo 20 veislinių Lietuvos žalųjų karvių, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Po kelerių metų įsigijome dar 15 Vokietijos žalmargių veislinių telyčių – taip pamažu ūkis plėtėsi.
Abi su sese mokėmės tuometėje Žemės ūkio akademijoje: aš – agronomiją, sesuo – buhalteriją. Ten ir savo vyrus sutikome: aš „parsivedžiau“ agronomą, sesuo – mechaniką (red. juokiasi).
Kadangi ūkyje dviejų agronomų nereikėjo, teko persikvalifikuoti – tapau zootechnike. Lankiau daugybę seminarų, mokymų, o daugiausia patirties sukaupiau per praktiką.
Dirbame labai draugiškai, be jokių nesutarimų – dvi šeimos, bet viena kryptis.
Taip ir pasiskirstėme darbus: sesuo tvarko ūkių buhalteriją, jos vyras prižiūri techniką, mano vyras rūpinasi laukais ir augalininkyste, o aš – gyvulininkystės baru.
Iš pradžių ūkininkavome kartu su tėvais. Tačiau kai tėtis iškeliavo Anapilin, ūkio vairą perėmėme mes. Mama, turinti ekonomistės išsilavinimą, daug padėjo – rengė projektus, rašė ūkio ataskaitas.
Šiandien ūkyje laikome apie 100 karvių, 100 telyčių ir 70 buliukų. Vis dar stengiamės išsaugoti Lietuvos žalųjų veislę, nors ji jau gerokai „suholšteinizuota“. Ūkiai – atskiri, bet dirbame išvien. Ir, matyt, būtent ta šeimos vienybė mus išlaikė visus šiuos metus.
O kaip jaunoji karta? Ar vaikai nori tęsti šeimos ūkio tradicijas?
Tiek mano du sūnūs ir dukra, tiek sesers abi dukros nuo pat mažens buvo šalia: padėdavo darbuose, augo ūkyje, matė viską iš vidaus. Mūsų vyriausias sūnus Egidijus sugrįžo į ūkį – savęs kitur net neįsivaizdavo. Baigęs VDU Žemės ūkio akademiją, jis parengė projektą jaunojo ūkininko veiklai ir dabar iš mūsų perima buliukų auginimą, vysto mėsinės galvijininkystės kryptį.
Jausmas labai geras – matyti, kad vaikai tęsia pradėtus darbus. Visi mes, galima sakyti, ūkininkai iš pašaukimo.
Puoselėjame šeimos tradicijas, nors, tiesą sakant, kartais pritrūksta verslumo gyslelės. Dirbame daug, kartais bandome, klystame, vėl ieškome geresnių sprendimų.
Laiko viskam reikia – ir planavimui, ir projektų rengimui. Ne kartą pasinaudojome ES parama ūkio plėtrai, dalyvaujame įvairiose veiklose. Štai ir dabar – esame projekto „Sausrai atsparių žolynų įrengimas ir tvarių pašarų gamyba“ (SAŽ) dalyviai. Kartu su LŽŪKT konsultantais ieškome, kaip žolynus padaryti atsparesnius sausroms, o pašarus – maistingesnius.
Kaip sužinojote apie šį projektą ir kodėl nusprendėte prisijungti?
Su Konsultavimo tarnyba bendradarbiaujame po truputį, bet nuolat. Dažnai pasikonsultuojame tiek su augalininkystės, tiek su gyvulininkystės konsultantais. Būtent jie ir pasiūlė prisijungti.
Kadangi anksčiau dar nebuvome dalyvavę tokiame parodomajame bandyme, mums tai pasirodė įdomi ir naudinga patirtis – ypač žinant, kad žolynų tema mūsų ūkiui labai aktuali. Norėjosi ne tik pasitikrinti savo žinias, bet ir sužinoti, ką patars Konsultavimo tarnybos specialistai – juk su žolynais vis kyla visokių niuansų, problemų.
Be to, dalyvavimas projekte atvėrė duris į patirties pasidalijimo grupių susitikimus. Ten susitinkame su kitais ūkininkais, kalbamės apie ūkių problemas, gyvulių auginimo iššūkius, dalijamės patirtimi. Tokie susitikimai labai motyvuoja – kai matai, kad ir kiti ieško, mokosi, bando, tai įkvepia ir pačiam tobulėti.
Kokius konkrečius darbus jau atlikote?
Pirmiausia, labai svarbu išsitirti dirvožemį. Ir mums patiems buvo įdomu pamatyti, kas slepiasi po kojomis. Iš pradžių tyrėme tik nedidelius plotus, bet vėliau nusprendėme – reikia ištirti visus ūkio laukus savarankiškai, ne pagal projektą. Tai darome jau trečius metus iš eilės. Šie tyrimai mums reikalingi ne tik projektui, bet ir mėšlo panaudojimo planams, tręšimo normoms apskaičiuoti.
Pakruojo rajono žemės – neblogos, nuo vidutinio derlingumo iki derlingų, bet ir jose netrūksta iššūkių. Bandymui paskirtas 2 ha laukas vidutinio derlingumo, vyrauja ir priesmėlis, ir priemolis, ir molis.
Pagal atliktus tyrimus nustatyta, kad lauko dirvožemis humusingas, tačiau jame labai mažai fosforo (92 mg/kg, kai turėtų būti bent 150) – elemento, svarbaus žolyno šaknų sistemai. Todėl rekomenduota į lauką užvežti 17 t mėšlo ir anksti pavasarį išberti NPK trąšų.
Kalis taip pat ypač svarbus žolynui – jo pagrindinis šaltinis, žinoma, yra mėšlas. Tad prieš bandymą, 2024 m. pavasarį, laukas buvo patręštas mėšlu ir pasėti vasariniai kviečiai. Rudenį dirva sulėkščiuota, paruošta naujam žolynui.
Šiuo metu ruošiame gardą, atrinksime dešimt telyčių parodomajam bandymui. Pusė jų gaus paruoštą šienainį iš naujojo žolyno, kita pusė bus šeriama tradiciniu pašaru. Konsultantai stebės, koks bus telyčių priesvoris ir kaip skirsis šėrimo rezultatai – labai laukiame rezultatų.
Kuo šis projektas jums pasirodė naudingas?
Projektas mums tikrai naudingas. Jo metu išsityrėme ne tik dirvožemį, bet ir kartu su LŽŪKT vyresn. gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi parinkome mūsų sąlygoms tinkamiausius žolyno mišinius. Tai tapo gera patirtimi ir mums, ir konsultantams – ypač renkant tinkamą žolynų mišinį. Mišinį sudarė raudonieji dobilai ir skirtingų veislių eraičinsvidrės.
Šiemet užsiauginome gerus žolynus ir gavome puikų žolių derlių – galima sakyti, rekordinį.
Pirmu pjovimu iš projektinių 2 ha gavome 38 rulonus, apytikriai 29 t. Antruoju pjovimu prisukome 22 rulonus, apie 17 t. Žinoma, tam palankios buvo ir oro sąlygos – netrūko drėgmės bei šilumos.
Tiesa, pradžia buvo nelengva. Pavasaris šaltas, žolė sunkiai dygo, prisiveisė piktžolių. Jas nupjovėme, todėl žolynas ataugo tankus ir vešlus.
Projektas padėjo sužinoti, kokie žolių mišiniai geriausiai tinka mūsų dirvožemiui, kaip juos prižiūrėti. Dabar galime patys užsiauginti visavertį žolinį pašarą, kuris turi įtakos pieno primilžiams ir kokybės rodikliams.
Kas, jūsų nuomone, šiandien lemia pieno ūkio sėkmę – technika, žinios, konsultacijos, atkaklumas ar viskas kartu?
Aišku, kad viskas kartu. Labai daug reiškia konsultacijos, ypač gyvulininkystės klausimais. Man jos itin svarbios – visada ieškau informacijos, dalyvauju seminaruose, domiuosi naujovėmis.
Be to, jau trejus metus į mūsų ūkį atvyksta Konsultavimo tarnybos mobilioji laboratorija. Jos specialistai nustato ankstyvą veršingumą, patikrina bandos sveikatos rodiklius – tai labai padeda priimant sprendimus.
Ūkininkaujant bet kurios žinios yra svarbios – jei ne šiandien, tai rytoj tikrai pravers.
Technika, patirtis, konsultacijos, atkaklumas – visa tai grandinės dalys, be kurių šiuolaikinis ūkis tiesiog negalėtų išsilaikyti.
Mūsų darbas nelengvas, bet mylimas. Kai matai sveiką bandą, gerus rezultatus ir vaikus, kurie nori tęsti pradėtą kelią, supranti, kad visos pastangos buvo vertos.
Kaip tokie tyrimai, bandymai padeda valdyti ūkio kaštus? Ar jaučiate tiesioginę grąžą?
Be jokios abejonės. Bet kokie tyrimai, atliekami siekiant pagerinti ūkio veiklą, yra labai svarbūs.
Anksčiau trąšas berdavome, kaip sakoma, „aklai“, o dabar, turėdami tręšimo planus, tiksliai matome – kur reikia berti mažiau, o kur daugiau. Tai leidžia sutaupyti ir trąšų, ir laiko, o kartu geriau išnaudoti kiekvieną hektarą.
Žinoma, visi procesai ūkyje yra susiję – norint reguliuoti trąšų kiekius, reikia ir išmanesnės technikos. Pernai įsigijome išmanųjį tręštuvą, tad pamažu judame į priekį – mažais, bet užtikrintais žingsniais.
Visi mes linkę manyti, kad žinome pakankamai, bet visada verta žinias pasitikrinti praktikoje.
Konsultavimo tarnyba kartu su SAŽ projektu suteikė mums labai daug žinių. Jei tik kildavo klausimų – visada galėjome pasitarti su konsultantais, pasitikslinti. Daug kur mūsų pačių žinios sutapo su jų patarimais, bet vis tiek naudinga pasitikrinti ir įsitvirtinti.
Buvo ir tokių niuansų, apie kuriuos anksčiau tiesiog nežinojome, todėl dalyvavimas projekte mums labai vertingas. Manau, kad kiekvienam ūkininkui verta įsitraukti į tokias iniciatyvas.
Tokie tyrimai duoda labai daug naudos, padeda tikslingiau dirbti, o ne „iš įpročio“.
Kaip įsivaizduojate savo ūkį po penkerių metų?
Kiekviena diena ūkyje – nauja pamoka. Svarbiausia – nestovėti vietoje, domėtis, mokytis ir perduoti patirtį jaunajai kartai. Tada ūkis turės ateitį – tvirtą, žiniomis ir patirtimi grįstą.
Šiandien, kai orai, kainos ir sąlygos keičiasi greičiau nei bet kada, vienintelė išeitis – mokytis ir prisitaikyti. Tik žinios, bendradarbiavimas ir atkaklus darbas augina ne tik gerus žolynus, bet ir stiprius ūkius bei žmones.
Teksto autorė – agroakademija.lt vyr. redaktorė Ramunė Sutkevičienė.
Ingos asmeninio archyvo nuotrauka.
