Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, profesorė Renata Bilbokaitė (nuotraukoje) sako, kad šiandien Lietuva išgyvena ne tik ekonomines ar politines, bet ir gilesnes – kultūrines – krizes. Pasak jos, kultūros pagrindai formuojami dar vaikystėje, todėl tai, kaip auginame ir ugdome vaikus, lemia mūsų visuomenės kultūrinį tvirtumą ateityje.
„Vaikystėje formuojasi asmens identitetas, tapatumo jausmas bei savęs suvokimo aspektas. Kultūra yra mūsų visuomenės pagrindas vertybiniu požiūriu. Ji išreiškiama per istoriją, muziką, dailę, meną, teatrą, dvasingumą ir kūrybą. Kaip reiškinys kultūra juk yra kintanti, tačiau vis tiek išlaiko tvirtą vertybinį pagrindą“, – sako profesorė.
Kultūros pamatai prasideda šeimoje
Profesorės teigimu, pirmieji kultūros pamatai visada formuojasi artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Nors darželiai ir mokyklos stengiasi vaikų gyvenime išlaikyti kultūrinius elementus, tik šeimoje gimsta tradicijų prasmė, vertybių tvarumas ir pagarba savo šaknims.
Kultūros užuomazgos prasideda šeimoje, vėliau – mokykloje. Taip pat galiausiai visuomenėje, kurioje gyvename.
Ji sako, kad kai šeimos neskiria laiko tradicijoms, šventėms ar papročiams, menui, istorijai ir dvasingumui, kultūra vaikams ima atrodyti paviršutiniška ir vartotojiška, kaip socialinių medijų turinys.
„Jei šeimos nepuoselėja vertybių konstravimo per tradicijas, pavyzdžiui, švenčiant Vėlines, Kalėdas ar Jonines arba meną, lankantis muziejuose, galerijose, aukšto lygio muzikos ar teatro reginiuose, tai vaikams kultūros suvokimas išsikreipia. Vaikams reikia rodyti, kad kultūra nėra tik juoda-balta arba tik juokai ir pramogos, kultūros potyriai yra prasmės paieškos“, – teigia profesorė.
Populiariosios kultūros spąstai
Pašnekovė pastebi, kad į vaikų gyvenimus vis sparčiau skverbiasi populiarioji kultūra – globali, ryški, bet dažnai neturinti vertybinio stuburo, pagrįsta vartojimu čia ir dabar be gilių pojūčių, pajautos, prasmės ar būties klausimų.
„Dideliu greičiu skverbiasi populiarioji kultūra, kuri nebūtinai turi moralinį stuburą. Tai globalių visuomenės padarinių rezultatas, pavyzdžiui, noras švęsti tik Heloviną, kai čia pat, sekančią dieną, turime Vėlines, labai lietuvišką tradiciją pagerbti mirusius artimuosius. Mes tarsi su dideliu noru perimame kitų šalių tradicijas, kurios mums kelia paikas emocijas, atsisakydami gilių mūsų protėvių tradicijų“, – sako R. Bilbokaitė.
Toks globalių madų sekimas ilgainiui silpnina mūsų unikalią kultūrą. Todėl itin svarbu ugdymo įstaigose ir šeimose sąmoningai stiprinti lietuviškų tradicijų išmanymą ir jų gyvą patyrimą.
„Dėl popkultūros, dėl kitų šalių populistinio skverbimosi užgožiant mūsų senąsias tradicijas, savitą kultūrą, būtina dėti kuo daugiau pastangų išlaikyti mūsų tradicijas. Didžiausias pamatas yra lietuvių kalbos pamokos, menai, istorija, įvairūs neformalūs renginiai ir taip pat tėvų įtraukimas dalyvauti kartu, nes jei kultūriškai neaugs tėvai, tai ir vaikus šiuo klausimu ugdyti bus sudėtinga“, – pabrėžia profesorė.
Kai kultūra virsta vartojimu
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad vis daugiau jaunų žmonių kultūrą ima suvokti kaip greitą pramogą – turinį, kurį galima „suvartoti“ be didesnio įsitraukimo. Socialinių tinklų įtaka čia milžiniška.
Vaikams šiandien prieinamos visos socialinės medijos, todėl, pasak profesorės, jų pasaulėvaizdis formuojamas per trumpą, vizualinį, emocinį turinį.
„Vaikams yra prieinamos visos socialinės medijos, todėl jie domisi tuo, jiems lengva tiesiog peržiūrėti video turinį ir taip greitai atsipalaiduoti. Tačiau ten nereikia kritinio mąstymo, jie neskatina pasaulio suvokimo klausimų, neugdo asmenybės brandos. Hedonizmu grįstos kultūros skverbimasis į mūsų visuomenę, vertybinę sistemą yra didžiausia žala mums visiems“, – sako ji.
Kultūros krizė – prasmės praradimo pasekmė
Profesorė įsitikinusi, kad neseniai Lietuvoje kilę kultūros lauko sukrėtimai – protestai, diskusijos, pasitikėjimo praradimas – rodo gilesnę problemą.
„Svarbu paminėti, kad kultūra tokia, o ne kitokia būtent todėl, kad ji atlaikė laiko dinamikas. Plačiąja prasme, kultūra kuria žmogų, o žmogus – kultūrą. Šiomis dienomis praūžusi kultūros krizė tik įrodo, kad daliai visuomenės norisi plaukti tik paviršiumi, populiarumas ir masiškumas perša nuomonę, jog plūduriavimas, bet ne gelmės paieškos, yra pranašumas“, – kalba R. Bilbokaitė.
Kultūra nėra tik paslauga – tai tam tikrų daugiasluoksnių žmogaus būties terpių visuma, sukurta istorinių, meninių, dvasinių ir kitų veiksnių.
Pasak pašnekovės, visuomenė tobulėja tik gylio ir gelmės konceptuose keliant kritinius klausimus ir siekiant ne tik naudos, bet ir pozityvaus poveikio kitiems. Apie tai buvo kultūros protestai – sankirtos ir kontrastai tarp šaknų ir paviršiaus.
„Manau, kad būtina investuoti į kultūrinių kompetencijų plėtojimą mokyklose ir šeimose. Daugiau veiklų su tėvais, tradicijų tęsimo, naujų kūrimo, kad skatintume jaunus žmones puoselėti vertybes“, – teigia R. Bilbokaitė.
Profesorės nuomone, kultūra – tai ne paslauga ar vartojimo forma, o žmogaus ir tautos esmė. Ji moko suvokti prasmę, įgalina bendruomeniškumą ir padeda žmogui augti kaip asmenybei.
Tad jei norime, kad kultūros krizės nesiplėstų, turime pradėti nuo to, kaip auklėjame ir įkvepiame savo vaikus – nuo pirmųjų žingsnių į pasaulį, kuriame prasmė svarbesnė už pramogą, rašoma Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos išplatintame prof. R. Bilbokaitės interviu.
Nuotraukos autorė Emilija Sasnauskaitė.
