Elektroninė prekyba tapo neatsiejama kasdienybės dalimi – daugiau kaip 70 proc. europiečių apsiperka internetu. „Apsipirkimas internetu – tai ne tik ekonominis veiksmas. Jis socialiai įtrauktas, turintis stiprų socialinį krūvį, susijęs su mūsų tapatybe, priklausymu tam tikroms grupėms“, – sako antropologė Rūta Dapkūnaitė (nuotraukoje).
Nors e. prekyba skatina ekonomikos augimą ir suteikia privalumų tiek verslui, tiek patiems vartotojams, kyla vis daugiau klausimų apie tvarumą ir atsakingą vartojimą. Pasak ekspertų, kalbant apie atsakingą vartojimą negalima kliautis tik žmonių sąmoningumu – tam reikia ir politinių sprendimų.
Pasak R. Dapkūnaitės, e. prekyba iš esmės pakeitė vartotojų elgesį. Anksčiau apsipirkimas buvo labiau bendruomeninis veiksmas – reikėdavo priimti tam tikrus sprendimus su artimaisiais, derėtis su pardavėju dėl kainos. Dabar tai individualizuotas ir automatizuotas veiksmas, kai pardavėjo net nematome – esame tik mes ir ekranas. Taip prarandame socialinį ryšį.
Pirkimą skatina nematomi algoritmai
Kaip pastebi R. Dapkūnaitė, e. platformos kuria socialinio ryšio formą per kitų pirkėjų atsiliepimus ar nuomonės formuotojų rekomendacijas. Tačiau ši ryšių forma yra sąmoningai suprojektuota skatinti ir padidinti pardavimus.
„Tai, ką matome el. parduotuvėse, formuoja algoritmai, suprojektuoti maksimizuoti pardavimus. Jie naudoja mūsų socialinius instinktus – pasitikėjimą kitų nuomone ar poreikį sekti tendencijas. Taip atsiranda ir neužtikrintumas – mes nebežinome, kiek galime pasitikėti tuo, ką matome, nes tai gali būti tiek realybė, tiek pirkti skatinanti reklama“, – sako R. Dapkūnaitė.
Algoritmai naudoja mūsų socialinius instinktus – pasitikėjimą kitų nuomone ar poreikį sekti tendencijas.
Pasak antropologės, kartu su e. prekyba atsiranda ir daugiau spontaniškumo. Apsipirkimui nebereikia planuoti išvykos ar tinkamo laiko, tą galima padaryti 24 valandas per parą.
„Neišvengiamai e. prekyba keičia ir vartojimo įpročius bei psichologiją. Kai vieno mygtuko paspaudimu galime įsigyti norimą prekę, nebegalvojame apie jos kilmę ar etišką gamybą. Atsiranda tarsi psichologinis atstumas nuo pasekmių – pirkdami pigią, trečiosiose šalyse pagamintą prekę, nematome nei ten esančių darbo sąlygų, nei poveikio aplinkai ar smulkiajam vietiniam verslui“, – pabrėžia R. Dapkūnaitė.
Deklaruoja vienaip, elgiasi kitaip
Tyrimai rodo, kad Z ir Tūkstantmečio (angl. Millennials) kartų atstovai yra labiausiai aplinkosauga ir verslo etiškumu besirūpinančios kartos. Joms svarbu, kaip ir kur gaminami produktai, kokį poveikį jie daro žmonėms ir planetai.
Tačiau vartojimo statistika atspindi visai kitokią tendenciją. Bendras drabužių vartojimas pasaulyje nuosekliai auga, o greitos ir itin greitos mados segmentas auga labai sparčiai.
Prognozuojama, kad iki 2030 m. pasaulinis drabužių vartojimas išaugs net 63 proc., pasiekdamas apie 102 mln. tonų per metus. Tai reiškia ne tik daugiau atliekų, bet ir augantį spaudimą gamtos ištekliams, vandens naudojimui bei aplinkos taršos mastą.
Čia ir išryškėja pagrindinis paradoksas: jaunosios kartos deklaruoja stiprias tvarumo vertybes, tačiau jų kasdieniai vartojimo įpročiai dažnai palaiko tas pačias praktikas, kurios labiausiai kenkia aplinkai.
Vien per 2023 metus Europos Sąjungos (ES) rinką pasiekė apie 4,6 mlrd. mažos vertės siuntų, daugiausia iš trečiųjų šalių. Dalis šių prekių neatitinka ES teisės aktų, gali būti nesaugios, suklastotos ar kenksmingos aplinkai bei žmonių sveikatai.
Vienas iš ryškiausių perteklinio vartojimo pavyzdžių – greitosios mados platformos, tokios kaip „Temu“, „Shein“ ar kiti Azijos rinkos žaidėjai. Šie prekių ženklai siūlo itin pigius, dažnai vos kelis eurus kainuojančius drabužius, kurių kokybė, sudėtis ar gamybos sąlygos neretai lieka neaiškios.
Europos Komisija imasi priemonių
Deklaruojamų vertybių ir realaus elgesio atotrūkis rodo, kad vien vartotojų sąmoningumo nepakanka. Vis svarbesnį vaidmenį ima vaidinti sisteminės ir teisinės priemonės – nuo reklamos ribojimų iki papildomų mokesčių netvarioms verslo praktikoms, skatinančioms perteklinį vartojimą.
Europos Komisija (EK) jau imasi priemonių, kad net ir iš trečiųjų šalių siunčiamos prekės atitiktų ES standartus – stiprinama muitų sistema ir griežtinama importo kontrolė.
Vienas svarbiausių pokyčių – užtikrinti, kad į ES nepatektų nekokybiškos ar nesaugios prekės ir kad jos būtų tinkamai ženklinamos. Taip pat diegiami skaitmeniniai produktų pasai, kuriuose gamintojai turės nurodyti produkto kilmę, sudėtį, anglies pėdsaką, perdirbamumą ir taisymo galimybes.
EK taip pat siūlo supaprastinti muitų tarifus nuotolinei prekybai ir panaikinti lengvatą mažos vertės – iki 150 eurų – siuntoms. Tikslas – kad visos į Europą importuojamos prekės būtų deklaruojamos ir apmokestinamos, taip užkertant kelią apeiti muitinės procedūras ir įvežti nesaugias prekes.
Be to, siūloma kurti bendrą ES muitinės duomenų centrą, kuris pagerintų informacijos apsikeitimą tarp valstybių narių ir padėtų greičiau nustatyti bei sulaikyti ES standartų neatitinkančias prekes.
Atsakingas vartojimas – ne tik žmonių rankose
Paklausta, ar visuomenė yra linkusi sąmoningai pereiti prie atsakingo vartojimo, antropologė R. Dapkūnaitė išlieka skeptiška.
„Žmonių psichologija labiau pritaikyta trumpalaikiams sprendimams, o tvarumas reikalauja ilgalaikio mąstymo. Tad tai labiau sisteminė problema – mes gyvename sistemoje, kuri skatina begalinį augimą, o tvarumas yra to augimo ribojimas. Tampame tarsi dviejų priešpriešų įkaitai: vartojimas padeda augti ekonomikai, kurti darbo vietas, bet tuo pačiu perteklinis vartojimas kenkia tvarumui“, – sako ji.
Žmonių psichologija labiau pritaikyta trumpalaikiams sprendimams, o tvarumas reikalauja ilgalaikio mąstymo.
Pasak antropologės, galima pastebėti ir vertybinę spragą tarp to, ką žmonės deklaruoja ir iš tikrųjų daro: „Zalando“ atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad net 60 proc. žmonių vertina skaidrumą, tačiau tik apie 20 proc. iš tikrųjų ieško informacijos apie produktus jų pirkimo metu. Vadinasi, tai ne tik sąmoningumo, bet ir kultūros klausimas.
Atsakingas vartojimas neturėtų būti tik pačių vartotojų atsakomybė. Tam tikri politiniai sprendimai taip pat prisideda prie žmonių įpročių formavimo.
Pavyzdžiui, Prancūzija žengė ryžtingą žingsnį kovojant su perteklinės mados daroma žala aplinkai – šalyje priimtas įstatymas, draudžiantis vadinamosios itin greitos mados pardavėjų, tokių kaip „Shein“ ar „Temu“, reklamą. Be reklamos ribojimų, įstatymas numato ir ekologinį mokestį: nuo 2025 m. jis sieks 5 eurus už vieną gaminį, o iki 2030 m. planuojama jį padidinti iki 10 eurų. Surinktos lėšos būtų skiriamos tvarios mados iniciatyvoms remti.
Taip pat stiprinami skaidrumo reikalavimai – internetinėse parduotuvėse prie produkto kainos turės būti aiškiai pateikiama informacija apie galimybes gaminį perdirbti ar taisyti, taip pat apie jo poveikį aplinkai. Taip siekiama sukurti sąlygas vartotojams priimti labiau informuotus ir atsakingus sprendimus.
Rūtos Dapkūnaitės nuotrauka – pranešimo organizatorių.
