Moteriškai

Aukos kaltinimo fenomenas: kokias klaidas daro kaltinantys aukas?

Print Friendly, PDF & Email

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros profesorė,  Psichologijos klinikos psichologė, socialinių mokslų daktarė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė

„Nereikėjo flirtuoti“, „Gavo, ko nusipelnė“, „Man taip nenutiktų“ – tokius ir panašius komentarus girdime nuolat. Psichologai įvardija įvairių tipų klaidas, kurias daro kaltinantieji aukas.

Aukos kaltinimas – tai reiškinys, kuomet nusikaltimo ar kitokio nemalonaus įvykio auka yra laikoma pilnai arba dalinai atsakinga už nusižengimą, padarytą jos atžvilgiu. Toks kaltinimas gali pasireikšti įvairiais teisininkų, medikų, žurnalistų, šeimos narių, visuomenės veiksmais, komentarais ar sprendimais.

Tyrimai rodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti aukas dėl prieš jas įvykdytų nusikaltimų, kai kaltininkas yra jų pažįstamas, kai jis lieka nenubaustas ar nepagautas, kai auka patiria ilgalaikes nusikaltimo pasekmes ir negauna palaikymo iš kitų. Taip pat – kai auka neatitinka savo lyties vaidmens. Tai ypač galioja seksualinio pobūdžio nusikaltimams arba nusikaltimams artimoje aplinkoje. Aukos yra dažniau kaltinamos ir tuomet, kai jos neatitinka „idealios aukos“ vaidmens. Tai yra, jeigu auka yra moteris – ji nėra pasyvi, silpna, „žinanti savo vietą“, arba jeigu pati pasidarė savo apsinuoginusios nuotraukas, nors ir tik privačiam naudojimui, o buvęs partneris jas, be moters leidimo, paviešina. Jeigu auka yra vyras – tuomet apskritai netikima tokiu prievartos scenarijumi arba suabejojama vyro vyriškumu.

Naujausi tyrimai nerodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti seksualinės prievartos nei apiplėšimo aukas. Kita vertus, lyginant su pastarosiomis, seksualinės prievartos aukos susiduria su negatyvesnėmis socialinėmis reakcijomis: tyla, vengimu kalbėti apie įvykį, stigmatizavimu arba egocentrinėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, žmogui taip nemalonu girdėti aukos istoriją, kad pastarajai tenka raminti klausantįjį. Aukos kaltinimą labiau lemia tai, ar vertinantysis turi seksistinių nuostatų ir stokoja empatijos aukai – tokiais atvejais jis linkęs kaltinti auką ir nesugeba įsivaizduoti, ką ji jaučia.

Dauguma seksualinės prievartos atvejų – tarp pažįstamų

Nusikaltėliai yra linkę kaltinti aukas todėl, kad jie nori pateisinti savo elgesį, išvengti bausmės ir toliau demonstruoti galią. Tai ypač galioja smurtiniams nusikaltimams: seksualiniam priekabiavimui, smurtui artimoje aplinkoje, seksualinei prievartai. Norėdami pateisinti savo elgesį, nusikaltėliai neretai vadovaujasi seksistinėmis nuostatomis ir stereotipais apie tai, koks elgesys turėtų būti priimtinas vienai ar kitai socialinei grupei. Jie yra įsitikinę, kad turi teisę naudotis savo galia ir elgtis taip, kaip nori – ypač su tais, kurie pažeidžia įprastus lyčių ar kitus socialinius vaidmenis.

Prievartos priežastis – galios ir kontrolės disbalansas tarp aukos ir kaltininko. Kitaip tariant, kai kaltininkas turi neproporcingai didesnę galią, nei jo auka. Ši galia gali būti susijusi su fizinėmis, socialinėmis, finansinėmis ar politinėmis galimybėmis. Skirtingai nuo visuomenėje dominuojančio įsivaizdavimo, dauguma seksualinės prievartos atvejų nutinka tarp pažįstamų žmonių.

Dauguma seksualinės prievartos nusikaltėlių yra vyrai. Taip yra dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo, priešiškumo moterų atžvilgiu, patirtos seksualinės ir fizinės prievartos vaikystėje. Taip pat – dėl palaikomų ryšių su agresyviais, nusikalsti linkusiais bendraamžiais, nestabilios ir smurtinės šeimos aplinkos, patriarchalinės šeimos ir bendruomenės struktūros. Bendruomenės lygmenyje, tai lemia menkos bausmės už smurtą, seksualinės prievartos tolerancija, ekonominių priemonių ir teisinės pagalbos stoka. Tarp dar platesnio masto priežasčių galima įvardyti ir įstatymų, skirtų kovai su lyčių nelygybe, stoką.

Visuomenėje dominuoja moterų sudaiktinimas

Kultūrinės seksistinės nuostatos sukuria atmosferą, kurioje tik tam tikras vyrų ir moterų elgesys yra laikomas priimtinu arba normatyviu. Pavyzdžiui, vyrui yra „normalu“ norėti seksualiai užkariauti moterį, jis nelabai gali susivaldyti, yra agresyvus, o moteris turi būti neišsišokanti, kukli, paklūstanti, pasyvi. Tokios nuostatos taip pat palaiko galios disbalansą, kuriuo remiantis vyrai turi daugiau galios, nei moterys, yra viršesni, privilegijuoti.

Visuomenėje dominuojančios seksistinės nuostatos persiduoda ir kitiems asmenims – stebėtojams, kurie taip pat ima kaltinti aukas dėl jas ištikusių nelaimių. Mokslininkai kalba apie „išprievartavimo kultūrą“ – fenomeną, kai išprievartavimas tampa visuomenėje normaliu dalyku. Tokią kultūrą palaiko žiniasklaida, reklama, kalbos vartojimas. Žmonės nuolat mato nuasmenintus, sudaiktintus, seksualizuotus, vartojamus moterų kūnus, nuvertinamas moterų išsakomas mintis ar idėjas. Tokia praktika pamažu tampa norma – vyrai dominuoja, veikia, o moterys – reaguoja, yra išnaudojamos.

Toks iškreiptas lyčių veikimo galios pasiskirstymas tampa ne tik normatyviu, bet tuo pačiu ir nematomu. Kitaip tariant, smurtas vis mažiau stebina. Humoras, kuris yra naudojamas kalbant apie išprievartavimus (taip juos sumenkinant) tiek žiniasklaidoje, tiek ir viešojoje kalboje, taip pat prisideda prie tokios kultūros palaikymo.

Vienas mokslininkų tyrimas, kuriame buvo apklausti 20-mečiai, atskleidė, kad jauni žmonės jaučiasi gyvenantys seksizmo terpėje, kurioje išprievartavimas yra suprantamas kaip norma, o žmonės yra vis labiau abejingi vyrų prieš moteris smurto apraiškoms. Jie pastebi, kad toks moterų sudaiktinimas ir vyrų agresyvus elgesys yra dažnai priimtinas populiariojoje muzikoje bei televizijoje, o socialiniuose tinkluose gausu aukas kaltinančių komentarų bei dvigubų seksualinių standartų vyrų ir moterų atžvilgiu.

Sunku patikėti, kad geriems žmonėms nutinka blogi dalykai

Kodėl aukos yra kaltinamos? Psichologai išskiria gausybę psichologinių priežasčių, susijusių su mąstymo klaidomis. Viena iš populiariausių yra teisingo pasaulio hipotezė, paremta idėja, kad pasaulis yra saugi, teisinga vieta, kurioje žmonės gauna tai, ko nusipelnė. Tie, kurie vadovaujasi šia hipoteze, tiki, kad socialinė sistema, kurioje jie veikia, yra teisinga, sąžininga ir teisėta.

Tokie įsitikinimai yra supurtomi, kai žmonės susiduria su netikėtomis nelaimėmis, pavyzdžiui, smurtiniais nusikaltimais. Kitaip tariant, sunku ir toliau tikėti, kad geriems žmonėms nutinka geri dalykai, o blogiems – blogi, jei leisi sau pagalvoti, kad mergina, prie kurios priekabiavo, buvo geras žmogus. Matyt, ji visgi darė kažką ne taip, kad ją ištiko tokia nelaimė. Toks galvojimas leidžia išsaugoti asmeninės atsakomybės bei socialinių situacijų kontrolės iliuziją. Jeigu leisi sau manyti, kad pasaulis yra nevaldomas, tuomet, vadinasi, ir mane gali ištikti tokio paties masto nelaimė – taps labai sunku gyventi.

Tyrimai rodo, kad mąstydami apie tai, kiek auka yra kalta už savo patirtą prievartą, pirmiausiai žmonės svarsto, kiek pati auka prisidėjo prie to, kad patyrė prievartą, o po to – kaip ji privalėjo užkirsti kelią šiai prievartai. Vienas tyrimas atskleidė, kad tie, kurie palaiko teisingo pasaulio hipotezę, susidūrę su situacija, kai nekalta auka patiria prievartą, jaučia kognityvinį disonansą (t.y., neatitikimą tarp realybės ir savo turimo įsivaizdavimo) ir ima labiau kaltinti aukas dėl dviejų skirtingų psichologinių procesų: intuityvaus-asociacinio (auka yra siejama su negatyviu įvykiu, todėl nesinori apie tai galvoti) ir racionalaus (ieškoma loginio paaiškinimo, kodėl būtent ji tai patyrė).

Aukos kaltinimą taip pat neretai lemia bazinė priskyrimo klaida, kai labiau sureikšminamos vidinės, su asmens būdo ypatumais susijusios „nelaimių“ priežastys ir sumenkinamos išorinės, su aplinkybėmis susijusios elgesio priežastys. Kitaip tariant, kai laikomasi požiūrio, kad žmogaus elgesys atspindi jo būdą, o aplinkybės ar kontekstas nėra svarbūs. Tokiu atveju, susidūrę su nusikaltimo auka, šią klaidą darantys žmonės yra linkę priskirti daugiau atsakomybės aukai už jos netinkamą elgesį ir ignoruoja situacinius nusikaltimo veiksnius. Įdomu tai, kad savo pačių atžvilgiu šie žmonės vadovaujasi priešinga mąstysena ir daugiau reikšmės teikia kontekstui, o ne savo elgesiui – tai vadinama veikėjo-stebėtojo klaida.

„Man taip nenutiks“

Prievartos aukoms žmonės itin dažnai priskiria mazochistinės asmenybės bruožus: „Juk, antraip, ji paliktų savo smurtaujantį vyrą“. Taip pat dažnai minima netinkama apranga („Kodėl ji taip seksualiai apsirengė?“) ar elgesys („Kodėl flirtuoja? Kodėl vartoja alkoholį?“). Ir priešingai, kalbant apie seksualinio pobūdžio nusikaltėlius, bandoma mažinti jų kaltę paminint jų asmenybės ypatybes: nesusivaldymą, didelį seksualinį potraukį.

Dar viena mąstymo klaida – nepažeidžiamumo iliuzija. Žmonės, kurie nėra patyrę prievartos, dažnai galvoja, kad jiems to nutikti negali arba kad tai yra gerokai mažiau tikėtina. Aukų patirtis primena mums, kad esame pažeidžiami – tai kelia stresą ir nesaugumą, todėl žmonės yra linkę kaltinti aukas: „Galbūt auka darė kažką negerai. Aš taip nesielgiu, todėl manęs ši nelaimė neištiks“. Imamasi skirstymo į „mes“ (tie, kurie elgiasi tinkamai ir nepatiria nelaimių) ir „jie“ (aukos, kurios elgiasi kažkaip netinkamai), taip atsiribojant nuo aukos.

Empatijos stoka taip pat gali prisidėti prie didesnio aukos kaltinimo, ypač tiems, kurie nesitapatina su aukos grupe. Pavyzdžiui, jeigu auka yra moteris, vyrams sunkiau įsivaizduoti, ką ji jaučia, nes jie savęs netapatina su moterimi ir jaučia poreikį apginti, atstovauti arba pateisinti vyrus.

Aukos kaltinimą taip pat skatina pasirinkimo galimybė – tai yra, jei žmogus kitų elgesį vertina akcentuodamas individualią atsakomybę, asmeninę kontrolę ir ignoruodamas socialinius veiksnius, sumažėja jo empatija socialiai remtinų asmenų atžvilgiu.

Nukentėjusieji vengia pranešti apie patirtą prievartą, norėdami išvengti kaltinimo ir nenorėdami patirti atstūmimo iš aplinkos, neigiamų išgyvenimų bendraujant su teisės ir medicinos specialistais. Be to, jie patys perima visuomenėje populiarias nuostatas ir ima kaltinti save: savęs kaltinimas tampa būdu atstatyti saugumo jausmą, savo paties gyvenimo kontrolę.

Ką reikėtų daryti?

Svarbu kovoti su seksistinėmis nuostatomis, mažinti lyčių galios disbalansą. Reikėtų keisti seksualinės prievartos mitus, klaidingus įsitikinimus ir skatinti informacijos apsikeitimą, bendradarbiavimą tarp visų institucijų, dirbančių seksualinės prievartos klausimais: teisininkų, nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų, mokslininkų.

Siekiant užkirsti kelią seksualinei prievartai, svarbu vykdyti mokymus, kaip atpažinti rizikingas situacijas, į kurias pakliūna kiti žmonės, ir stiprinti atsakomybės jausmą, pasitikėjimą savimi kovojant su tokiomis situacijomis. Vykdant tokius mokymus siekiama keisti ne tik individualių asmenų elgesį, tačiau ir organizacijų kultūrą – socialines normas, palaikančias išprievartavimo kultūrą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.