Veidai

Jurgita Zigmantė nuosavą verslą ir muzikos festivalius iškeitė į lyderystę kultūriniame ugdyme

Print Friendly, PDF & Email

Ar žinojote, kad privataus šiuolaikinio meno muziejaus MO edukacijas savo rankose tvirtai laiko Jurgita Zigmantė –  žodžio kišenėje neieškanti ryški asmenybė, kurią puikiai pažįsta ne tik švietimiečiai, bet ir alternatyvios kultūros mylėtojai? Ilgus metus veiklą švietimo srityje derinusi su vieno didžiausių alternatyvios muzikos festivalių organizavimu bei nuosavo baro vystymu, jau kurį laiką Jurgita visą savo laiką ir energiją skiria darbui su kultūrine edukacija.

Jurgita, tavo kelias į MO stebina įvairiausiomis patirtimis: baigusi pedagogikos studijas spėjai paragauti ir verslininkės, ir festivalio organizatorės duonos, darbavaisi įvairiuose projektuose. Kaip tavo gyvenimiška patirtis susiveda į tai, ką darai dabar, ir kaip atsidūrei MO muziejuje?

Niekada nemokėjau turėti tik vieno darbo, todėl beveik visą gyvenimą užsiėmiau labai skirtingomis veiklomis. Baigusi edukologijos studijas dirbau mokykloje, po to dešimtmetį – „Kūrybinėse jungtyse“, o šalia to nuolat turėjau papildomų veiklų, padėjusių išlaikyti balansą: atsidariau savo barą, dvidešimt metų dirbau festivalio „Mėnuo juodaragis“ organizatore. Nesvarbu, ką veikdavau vakare – dienos metu visą laiką įprasmindavau save švietime.
Į MO atėjau savanorystės keliu – pamaniau išmėginsianti naują veikos sritį. Prisijungiau pirmaisiais muziejaus metais. Tiksliau, įšokau į patį pradinį etapą, kai sistema buvo tik pradėta kurti.

Iškart ėmiausi iniciatyvos įvesti registracijų sistemą, tuomet pasiprašiau daugiau atsakomybių ir galiausiai man pasiūlė perimti visą edukacijų koordinavimą. Dirbdama MO palaipsniui atsisakiau kitų veiklų, nes man atrodo labai svarbu atiduoti duoklę švietimui.

Ar pirmieji mėnesiai buvo vienintelis iššūkis, kurį teko įveikti pradėjus darbą su kultūrine edukacija? Kaip MO muziejų priėmė švietimo bendruomenė?

MO atvėrus duris švietimo bendruomenė netruko suprasti, jog mūsų veikla yra naudinga, populiari, domina vaikus. Mūsų pagrindiniu iššūkiu tapo atlaikyti didžiulį susidomėjusių skaičių ir išsaugoti kokybę.

Nesvarbu, ką veikdavau vakare – dienos metu visą laiką įprasmindavau save švietime.

Ko gero, sudėtingiausia buvo nugalėti stereotipą, kad edukacijose vaikai turi sukurti kažką apčiuopiamo, materialaus, o mes juk nepiešiame, nelipdome ir neklijuojame… Iki šiol sudėtinga kai kuriuos mokytojus įpratinti, kad edukacija vyksta parodos erdvėje, mes čia ugdome minkštuosius įgūdžius.

Per tokias edukacijas vaikai užmezga kitokį santykį su klasės draugais, vysto savo gebėjimą  komunikuoti, bendradarbiauti. Ir vaikai, ir mokytojai patiria, kaip galima ugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą, smalsumą neturint jokių papildomų priemonių, tik meno kūrinius.

Ar per šiuos penkerius metus poreikis kultūrinei edukacijai nuosekliai augo visoje Lietuvoje, ar tai labiausiai juntama, ko gero, didžiausią pasiūlą turinčioje sostinėje?

Visai atvirkščiai – ypač didelio susidomėjimo sulaukiame iš regionų. Jei ekskursijos iš regionų mokyklų lankosi Vilniuje, jie visą laiką nori patekti į MO. Pastebime, kad ypač dažnai iniciatyvą rodo ir patys vaikai, jiems patirti muziejų atrodo populiaru, madinga.

Žinoma, vilniečiams atvykti yra gerokai paprasčiau, tačiau, priešingai nei regionų gyventojai, jie turi milžinišką kultūrinės veiklos pasiūlą ir dažnai nespėja ja visa pasinaudoti.

MO muziejuje vykdomos trijų krypčių edukacijos vaikams. Kokios jos ir kaip buvo nuspręsta dirbti su būtent tokia metodika?

Nuo pat muziejaus veiklos pradžios buvo svarbu sukurti tokias edukacijas, kurios ugdytų minkštuosius įgūdžius ir esmines 21 amžiaus kompetencijas. Buvo galvojama, kaip svarbiomis trūkstamomis dalimis papildyti formalųjį švietimą. Nuo pat pradžių vystėme tris kryptis: integruotas pamokas, emocinio raštingumo ugdymą ir vizualinio mąstymo strategija paremtus užsiėmimus.

Iki šiol sudėtinga kai kuriuos mokytojus įpratinti, kad edukacija vyksta parodos erdvėje, mes čia ugdome minkštuosius įgūdžius.

Vizualinio mąstymo strategija, sukurta MoMA muziejaus edukatoriaus ir psichologės, yra veiksmingas ir labai universalus metodas,  kuriuo dalintis su mokytojais mums padeda ilgamečiai partneriai – Britų taryba Lietuvoje. Emociniam raštingumui ugdyti skirtą kryptį išvystėme su „Paramos vaikams centru“, vadovaujamu Aušros Kurienės.

Tuo tarpu bendradarbiaudami su lietuvių kalbos mokytojomis sudarėme integruotų pamokų kryptį – vėliau ją papildė istorijos, biologijos, anglų kalbos, dailės pamokos.

Kokiais klausimais edukacijų srityje atrodo verta dar patobulėti, imtis naujų iššūkių?

Per penkerius metus suformavome labai kokybišką edukacijų paketą, tačiau nenorėtume sustoti. Jaučiu, kad penkerių metų riba yra geras laikas žvelgti dar plačiau, atnaujinti edukacijas, kad nenustotume žengti koja kojon su tuo, kas aktualiausia.

Kitaip tariant, norėčiau dar labiau paauginti raumenį bei pakelti kartelę projektuose, kurie nėra iki galo patogūs. Pavyzdžiui, itin svarbi tema yra edukacijų prieinamumas žmonėms su negalia – mes jas rengiame pagal poreikį, tačiau kol kas dar neturime tęstinių projektų, geresnio infrastruktūros pritaikymo.

Aktyviai ir tiesiogiai dirbate su pedagogais – MOkytojo paso bendruomenė šiuo metu vienija virš 4 tūkst. mokytojų. Kaip pavyko juos sudominti, įtraukti?

Pirmaisiais muziejaus metais MOkytojo paso kortelė visų pirma buvo skirta tam, kad mokytojai galėtų nemokamai lankytis muziejuje. Tuomet po kelias tokias korteles siųsdavome pačioms mokykloms, tačiau dažnai jos ir užsigulėdavo mokyklų administracijų stalčiuose.

Penkerių metų riba yra geras laikas žvelgti dar plačiau, atnaujinti edukacijas, kad nenustotume žengti koja kojon su tuo, kas aktualiausia.

Vėliau kilo idėja daryti vardinį MOkytojo pasą – taigi, mes pirmieji pasiūlėme programą, atveriančią pilną paslaugų paketą pedagogams nuo nemokamo muziejaus lankymo iki edukacijų, konferencijų ir kitų išteklių.

Be to, šiais metais tapome akredituota įstaiga švietimo darbuotojų kvalifikacijai kelti.

Viena iš naudų mokytojams – šiemet ketvirtą kartą vyksianti MOkytojo paso konferencija. Kokią temą nagrinėsite šiais metais?

Konferencijų temas renkame pagal tai, kas konkrečiu laikotarpiu yra aktualu ugdymo srityje, ir jas jungiame su muziejaus vykdoma veikla. Šiemet kalbėsime apie kultūrinį ugdymą ankstyvajame amžiuje – matome, jog jam reikalinga skirti daugiau dėmesio, be to, kaip tik dabar muziejuje veikia vaikams skirta paroda. Atradome svarbią mažiausių lankytojų nišą, todėl ir šios srities pedagogams norime skirti daugiau dėmesio, suteikti naudingų žinių.

Per penkerius metus įvykusį pokytį galima vertinti pagal įvairius duomenis – nuo lankytojų statistikos iki atsiliepimų. O kaip tą pokytį asmeniškai vertini tu – kur jį jauti, pastebi?

Ko gero, svarbiausia yra tai, kaip stipriai išaugo mūsų edukatorių komanda. Vieni kitais labai džiaugiamės – edukatoriai muziejui yra labai svarbūs, o jie savo ruožtu didžiuojasi dirbantys būtent MO.

Šiltas kontaktas su žmonėmis, iš mūsų gaunančiais patirtį, labai stipriai motyvuoja, suteikia tvirtą žinojimą, kad viską darome ne veltui.

Kitas svarbus dalykas – užauginta moksleivių auditorija, norinti muziejuje apsilankyti ne vieną kartą, o kasmet. Vis dar stebiuosi, kaip aktyviai vaikai patys seka muziejaus naujienas, ragina mokytojus atvykti į naujas parodas, siekia dar ir dar patirti dalykus, kurie jiems čia atrodo svarbūs. Tai – milžiniška motyvacija.

Nemažai kalbama apie švietimo iššūkius regionuose – nuo formaliojo ugdymo kokybės iki neformalaus ugdymo veiklų stygiaus. Ar keliaudami su MO edukacijomis jaučiate skirtumą tarp didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių?

Atrodo, kad regionuose gyvenantys vaikai labiau džiaugiasi ir vertina mūsų apsilankymus. Tikrai ne kiekvienas iš jų turi galimybę atvažiuoti į didmiesčius, dažnai tai – net ne finansų, o tėvų ir pedagogų iniciatyvos stygiaus klausimas.

Kai vykstame į regionus „Keliaujančio muziejaus“ projekto rėmuose ar su partneriais Kazickų šeimos fondu, matome, jog vaikams rūpi ne vien edukacijos turinys, bet ir tai, kad žmogus iš muziejaus pas juos atvyksta, bendrauja, dalinasi, kuria erdvę patirti meną paprastomis priemonėmis. Mes universaliai prisitaikome – surandame kelius, kaip geriausiai pasidalinti informacija turint pačius paprasčiausius išteklius, vietoje randamas meno formas – kad ir vaikų piešinius.

Ką pavadintum didžiausiu penkerių metų pasiekimu ar įsimintiniausiu įvykiu?        

Vienu ryškiausių atsiminimų tapo mūsų projektas „Keliaujantis muziejus“, su kuriuo per metus aplankėme 8 miestus. Tai suteikė daug energijos, progų išeiti iš komforto zonos bei gražų ryšių. Labai džiugu, kai, pavyzdžiui, Vilniaus Knygų mugėje prie manęs prilekia darbuotoja iš Biržų bibliotekos ir džiaugiasi, kad visi prisimena įvykusius mokymus, klausinėja, kada atvažiuosime dar kartą. Šiltas kontaktas su žmonėmis, iš mūsų gaunančiais patirtį, labai stipriai motyvuoja, suteikia tvirtą žinojimą, kad viską darome ne veltui.

Neabejotinai didžiausias pasiekimas – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos suteikta akreditacija mokytojų kvalifikacijai tobulinti. Esame pirmasis ją gavęs meno muziejus ir labai džiaugiamės, jaučiuosi galinti riesti nosį (juokiasi).

Kažkada sulaukiau klausimo, ar kitas mūsų žingsnis – siūlyti nacionalinę kvalifikacijos tobulinimo programą, nes tokiu būdu mūsų skleidžiamos ugdymo idėjos ir metodikos pasiektų visus Lietuvos mokytojus. Tąkart pasijuokiau, bet dabar ši mintis nuolat sukasi galvoje. Manau, kad tai galėtų būti naujas tikslas. Sunkių, biurokratinių dalykų įveikimas tampa visai kitaip motyvuojantis, kai jauti tokį stiprų švietimo bendruomenės palaikymą.

Pranešimo organizatorių nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.