Apie žmones, kuriems pagalbos iš tiesų nereikia

delnas su pinigais

Tikiu, jog visiems ne kartą yra tekę susidurti su įvairias būdais pagalbos prašančiais žmonėmis. Vieni iš jų tai daro gatvėse, kiti – socialiniuose tinkluose, treti – televizijoje ar radijuje bei visur, kur tik sugalvoja. Šį kartą nerašysiu apie tuos, kuriems pagalba išties reikalinga. Įvardinsiu keturis tipus žmonių, kurie puikiai apsieitų ir be jūsų gerumo.

1 tipas. „Man taip sunku, nežinau, iš kur gauti pinigų“.

Tokie žmonės, vos tik prasidėjus pokalbiui, pradeda skųstis, kaip jiems nesiseka, kokie maži atlyginimai, kaip reikėtų naujų batų, kad susirgo jų vaikas, bet negali sau leisti nupirkti geresnių vaistų ir pan. Pagrindinis jų tikslas – privesti pokalbį taip, kad jūs patys pasiūlytumėte pagalbą. Šiuo atveju, jeigu gerai pergalvotumėte visą jūsų bendravimo istoriją, pastebėtumėte, jog tai vyksta nuolat. Jiems galite „skolinti“ arba tiesiog „duoti“, skirtumo nėra, atgauti pinigus tikimybė maža. Taip pat galite pernelyg nesitikėti, jog paprašę jų kokios nors pagalbos (kad ir nematerialios), jos sulauksite.

2 tipas. „Taigi dirbi toje srityje, galėtum ką nors sugalvoti“. Labai būdingas pagalbos prašytojams, kurie nori savo verslą, organizaciją ar idėją „įsukti“ patirdami kuo mažesnių išlaidų. Jiems kažkodėl atrodo, kad jūsų laikas ir įdėtos pastangos nieko nekainuoja ir jums bus net smagu prisidėti prie jų sumanymų už „ačiū“.

3 tipas. „Tau juk daug geriau tai išeina“. Ne kartą esu susidūrusi su prašymais atlikti kokį nors ne savo darbą vien dėl to, kad gerai tai moku ir man tai pasiseks. Šiuo atveju labai gražiai žaidžiama su jūsų saviverte. Tačiau nors iš pradžių esate pagiriami, esmė išlieka ta pati – atliekate darbą už kitą. Jis, žinoma, po to pasidžiaugia, kaip puikiai jums viskas pavyko, dar labiau paglostydamas jūsų meilę sau. Todėl kartais net nepastebite, jog išties padarėte paslaugą, iš kurios jokios asmeninės naudos negavote.

4 tipas. „Tu privalai man padėti“. Dažnai tai – vaikai, net po studijų gyvenantys iš tėvų kišenės. Priežastys: aš dar ieškau savęs, nerandu norimo darbo (bet kokio dirbti nenoriu), šiuo metu mano specialybės žmonių niekam nereikia ir pan. Liūdnesnis atvejis – kaimuose gyvenantys ir alkoholizmo problemų turintys žmonės, išsilaikantys iš menkų savo tėvų pensijų ir nematantys tame nieko blogo. Dar yra giminaičiai, manantys, jog kraujo ryšys įpareigoja jus visada ištiesti ranką – paskolinti pinigų, padėti darbuose ir pan. Taip, tai normalu ir net gerai, bet sutikite – viskam yra ribos, ypač, jei atgalinio ryšio ir pagalbos patys iš jų negaunate.

Niekas niekam nieko neprivalo. Visais atvejais, tik jūs patys galite nuspręsti, ar pagalba yra tikrai reikalinga ir ar žmogus, kuriam ketinate padėti, tikrai sąžiningas ir to vertas. Viskas visada sugrįžta atgal.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>