Bedarbystės džiaugsmai

pelė

Asmeninė bankininkė pasikvietė pokalbiui. Matyt tokia tvarka – atnaujinti duomenis, pasikalbėti apie ateitį, pasiūlyti, aptarti, patarti…
– Kaip sekasi? – standartinis klausimas.
Ir turbūt ne visai tipiškas atsakymas bankininkei:
– Ketvirtas mėnuo esu bedarbė ir dar nenusibodo. Smagu.

Kalbamės. Pasikalbam apie žiurkių lenktynių minusus ir gyvenimą be paskolų, apie laiką sau, kol esi įgalus tą laiką leisti taip, kaip visada norėjai. Apie visus bedarbystės džiaugsmus, ypač kai kredito kortelės išrašas nevaro neviltin. Gera buvo dirbti, o dabar gera nedirbti.

Idiotiškas mano optimizmas dar nesibaigė. Klausimų „Ar jau susiradai darbą?“ dar pasitaiko.

Atsakymas vis dar toks pats: „Aš darbo neieškau. Geras darbas mane susiras pats“. Gerai, kad jis neskuba, nes dabar aš tikrai žinau, koks jis turi būti. Laiką leidžiu įvairiausiai savanoriaudama ir draugaudama su savimi. Nes laiko sau labiausiai trūko. Kitiems tekdavo surasti. Žaviuosi žmonėmis, kurie viską gali ir viską spėja. Aš nebuvau tokia.

Tiesą pasakius, po trijų mėnesių pasitaikė savaitė, kai atrodė, kad įkliuvau į neigiamų emocijų spąstus. Išsikapanojau, nurašiusi viską PMS’ui.

Susitinku su draugais daug dažniau, nei su jais kalbu telefonu, lankau tėvus bet kurią mėnesio dieną, visai nesusigaudau savaitės dienose – visos jos kaip savaitgalis.

Esu dėkinga šiam laikui už lėtus ir tingius rytus, kai kavą geriu tiek laiko, kiek trunka ją išgerti ir tuščio puodelio nesurandu spintoj ar šaldytuve, kaip atsitikdavo labai skubant.

Leidžiu žmonėms, veiklai, knygoms, filmams vogti tradicines mano miego valandas, nes paskui galima dieną leisti Morfėjo glėbyje. Ir ne Morfėjo irgi.

Kai išsimiegojusi įlendu į spintą, pamatau, kad ten tiek daug visko. Nė nekyla noras graudintis, kad neturiu ko apsirengti. Ir dar turiu laiko tris kartus viską pasimatuoti, susiderinti, perrausti senus naujus papuošalus ir juos užsikabinti. Keista, bet visai netraukia į parduotuves, nes – surprise, surprise – pasirodo, kad turiu visko, net daugiau negu reikia. O parduotuvėse dar daugiau visko, ko man nereikia.

Pasikalbam su draugėmis ir paaiškėja, kad tas beprotiškas pirkinių sprintas (150 € ar daugiau per valandą) buvo tik apgailėtinas noras pamaloninti save, paguosti, pamyluoti. Nes mus įskaudino koks nors šefo ar bendradarbių poelgis, nes ardamos naktimis, sulaukdavom ne palaikymo, o pabaksnojimo į menkas klaidas, nes neturėjom laiko būti laimingos, nes per daug dirbom.

Ir kai jau visa pati sau graži ir švytinti (nes veido nereikia piešti visomis vaivorykštės spalvomis ir slėpti nemigos ir liūdesio pėdsakų) atsiduriu tarpdury, jau ir popietė. Išeinu į miestą. Gal tik atsigerti kavos mėgstamoj kavinėj, tiesiog pasidžiaugti rudenėjančiu miestu, užsukt į biblioteką, knygyną ar parodą, o netikėtai sutinku seniai matytus ir pasiilgtus žmones ir turiu jiems laiko, nes aš iš tikrųjų niekur neskubu. Turiu laiko megzti naujus ryšius ir pažintis. Arba nutraukti tai, ką jau seniai reikėjo nutraukti, tik niekad nenorėjau turėti laiko nemaloniems darbams.

Ir maloniems, taip pat. Kas gi man pasakojo, kad nori išmokti dar vieną kalbą, kad sportuoti pradės kitą mėnesį, nes dabar žiauriai trūksta laiko, nes reikia pabaigti kažkokį niekad nesibaigiantį projektą, kad būtinai reikia padaryti tą ar aną, o tada jau pradėti daryti tai, ką visada norėjai – mokytis dainuoti, piešti, šokti?

Ir atostogauti (skamba kažkaip keistokai) gali dabar važiuoti tada, kai nori. Keistu laiku. Kaip sako mano bičiulis: „Kai atostogauji neįprastu laiku ir neįprastose vietose, susipažįsti su nepaprastais žmonėmis“. Gal iš tikrųjų?

Tik vis dar perku biletus į ten ir atgal, nors galėčiau grįžti tada, kai noriu ar tada, kai reikia. Vis dar derinuosi prie savo dirbančių draugų ir bičiulių, kurie vis dar kažkur lekia, nors paskutinė stotelė – ten pat. Ta pati.

Ir tada, kai saulelė bus gerokai vakarop, visi mes kažko gailėsimės. Kad praleidome gražiausius metus ne taip, kaip norėjome, kad nebuvome ten, kur svajojome, kad nepadarėme to, ko dabar gailimės. Ar kas gailėsis, kad per mažai dirbo? Vargu.

Aš tikrai žinau, kad džiaugsiuosi šituo savo bedarbystės laikotarpiu.
Jei dar pavyktų įsimylėti taip, kad svoris kristų…

P.S. Jei smagu buvo skaityti ir norėtųsi kada nors dar, kad ir kokia kita tema, belskites į FB, ten visada atidaryta.

Proaistros tinklaraštis

Proaistros Facebook


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0