„Išdrįsk svajoti“: apie laiką ir discipliną (įspūdžiai iš Kauno)

Čia kalbu kitoje konferencijoje, kuri pernai buvo Birštone, bet šiemet irgi vyks Kaune.

„Asmeninė disciplina ir laiko planavimas“ – turbūt nuobodesnės temos 2,5 val. trukmės paskaitai sugalvoti nebeįmanoma, todėl kvietimą apie tai kalbėti priėmiau veikiau vangiai negu entuziastingai. Juolab kad esu ne kartą savo kailiu patyrusi: kai žmogus planuoja – Dievas juokiasi.

Tačiau 7 žingsnių motyvacinių seminarų ciklo Išdrįsk svajoti organizatorėms matyt atrodė, jog per 45 metus asmeninio gyvenimo, 24 metus profesinės veiklos ir 4 vaikų motinystės kelionę turėčiau būti sukaupusi kažkokios vertos išgirsti ir naudingos patirties. Taip snieguotą Kaziuko šeštadienį ir išsiruošiau į kelią Kauno link – nusiteikusi ne tiek mokyti, kiek dalintis.

isdrisk svajoti

Mokymai „Išdrįsk svajoti“ vyksta Kaune, daugiau apie juos galima sužinoti socialiniame tinkle Facebook.

Kalbėti apie discipliną ir laiko valdymą Lietuvos moterims, mano galva, šiek tiek nekorektiška. Lyčių lygybės indeksą kasmet skelbiantis Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) yra paskaičiavęs, kad 79 proc. Lietuvos moterų kasdien daugiau nei 1 val. praleidžia virdamos ir dirbdamos namų ruošos darbus. Skiriantys tiek pat laiko buičiai teigia tik 28 proc. Lietuvos vyrų. Pamenu, kai 2016 m. pavasarį edukacinės konferencijos „Aš – versli mama“ dalyvės išgirdo oficialią šio klausimo formuluotę, kuri skambėjo maždaug taip: „kas jūsų šeimoje maisto gaminimui ir namų ruošos darbams skiria daugiau kaip 1 valandą per savaitę“, salėje pasigirdo nevaldomas juokas.

Po metų jei ne klausimo formuluotė, tai bent jau rezultatų pateikimas buvo kiek pakoreguoti ir skamba nebe taip juokingai, tačiau esmė nepasikeitė – 6–7 valandos per savaitę, skiriamos vien buičiai, yra daug. Juk tai iš esmės visa darbo diena! Diena, skirta ne knygai, paskaitai, tobulėjimui, savanorystei, mėgstamai veiklai ar tiesiog poilsiui – tai diena dulkėms, šiukšlėms, nešvariems indams ir išmėtytiems drabužiams rankioti, skalbti, lyginti. Diena, už kurią ne tik kad niekas nemoka – dažnai kiti šeimos nariai net nejaučia dėkingumo ir (ar) neįžvelgia tokio darbo prasmės. Ir, mano galva, yra visiškai teisūs.

Prasmės neįžvelgiu ir aš, bet su buitimi tvarkytis juk kažkaip reikia, ar ne? Štai keli mano atradimai-nušvitimai, kuriais pasidalinau su išdrįsusiomis svajoti kaunietėmis – galbūt pravers ir kitoms.

1. Disciplina kuria stabilumą, stabilumas gausina laiką. Kartą socialiniame tinkle nugirdau vieną kažkokio JAV admirolo sakomą motyvacinę kalbą. Dailia paradine uniforma vilkintis vyras šnekėjo daug įdomių ir įkvepiančių dalykų, tačiau man bene labiausiai įstrigo jo pastebėjimas apie įprotį kas rytą pasikloti lovą: „Net jei jūsų visos dienos planai apvirs aukštyn kojomis ir atrodys, kad šioje žemėje nebeliko nieko stabilaus ir prognozuojamo, grįžę namo jūs rasite bent vieną stabilų ir prognozuojamą dalyką – paklotą lovą“.

Išties, genialumas slypi paprastume. Vaikų išleidimas į mokyklą, ryto kava, indaplovės iškraustymas ir būtinai – visų namuose esančių lovų paklojimas mano dieną pradeda jau seniai, netgi gerokai seniau, nei sugalvojo tasai generolas. Be šio rytinio ritualo į tekstus nelimpa žodžiai, pokalbiai telefonu įkyri ir apskritai viskas, kas vyksta aplinkui, vyksta blogai. Bet vos tik lovatiesė užkloja viduržiemį gėlėmis žydinčius patalus, viskas kaip mat stoja į savo vietas. Gal koks feng šui?

Maži kasdieniai ritualai suteikia kontrolės pojūtį – tą gerą jausmą, kai tu valdai aplinką, o ne ji tave. Smagiausia, kad juos realizuojant galima trumpam panirti į būsimos dienos apmąstymus ir surikiuoti laukiančius darbus pagal išaušusios dienos orus, nuotaikas, poreikius. Išorinis aplinkos stabilumas leidžia susikaupti ir neblaško.

Kol augo mažieji mano vaikai (pačiam mažiausiam šiuo metu jau aštuoneri), profesinę veiklą derindavau prie jų būdravimo ritmo. Mažiausiai dvi valandos tiesioginio darbo kompiuteriu priešpiet ir popiet, dar dvi – nuo 22 iki 24 val. kiekvieną mielą dieną – tai mažiausiai 6 valandos produktyvaus darbo per dieną ir 42 val. – per savaitę. Kaip tris vaikus vienu metu auginančiai mamai – visai neblogai. Tam, žinoma, reikėjo ir tėčio pagalbos, kuris savo reikalus tvarkydavo tuomet, kai su vaikais užsiimdavau aš.

Užsispyrėliškas darbo rutinos laikymasis bet kokiomis aplinkybėmis – saulei šviečiant, vaikams sergant ar tiesiog užėjus tinguliui – leido neprarasti profesinių kompetencijų ir palaikė sveiką dienos tvarką – tokią, kurioje nebuvo laiko lindėti socialiniuose tinkluose, plepėti su kitomis moterimis apie nieką arba užsiimti savigaila. Laikau, kad motinystę ir pirmąjį smulkų verslą man pavyko suderinti tobulai, todėl ir kitoms nuolat kartoju: verslas ir motinystė – misija įmanoma.

2. Kiek kainuoja jūsų valanda? Tai esminis klausimas, į kurį atsakius bus lengviau suskirstyti veiklas į pirmenybines ir galinčias palaukti. Apskaičiavus atsakymą, gerokai palengvės ir renkantis tarp klientų pasiūlymų: tuos, kurie akivaizdžiai neatitiks jūsų kainos lūkesčių, ramia sąžine galėsite atmesti kaip nevertus keltis iš lovos.

Pirmiausia išsiaiškinkite, per kiek laiko konkrečią veiklą paverčiate rezultatu, kitaip tariant, per kiek laiko išverčiate puslapį lietuviško teksto į zulusų kalbą? iškepate morkų tortą? sutvarkote 100 kv. m butą? Galbūt vertėtų suktis greičiau ar investuoti į procesą pagreitinančius patobulinimus, pvz., automatines vertimų programas arba robotizuotą dulkių siurblį?

Antru ėjimu apsidairykite aplinkui – o kiek už savo sunaudotą laiką prašo kiti panašias paslaugas teikiantys rinkos žaidėjai? Tai vadinsis rinkos tyrimu ir neleis su savo kainos lūkesčiais smarkiai prašauti pro šalį.

Pasufleruosiu apie padėtį Vilniuje: geros advokatės konsultacijų valanda kainuoja 100 EUR, fotografės – 70-80 EUR, rinkodaros, personalo valdymo, koučingo, komunikacijos ir kt. minkštųjų kompetencijų specialistės – 50 EUR, ministerijos už ekspertų ir specialistų konsultacijų valandą teigia nemokančios daugiau kaip 25 EUR, o namų tvarkytoja džiaugiasi gavusi 10 EUR. Akivaizdu, kad klientų nepavyks įtikinti už nekvalifikuoto darbo valandą mokėti 150 EUR – jei taip kokį kartą ir nutiks, tas kartas veikiausiai bus pirmas ir paskutinis.

Palyginusi šiuos skaičius, priėjau prie išvados, kad viso mėnesio namų tvarkytojos paslaugos man kainuotų tiek, kiek uždirbu per vieną dieną. Ar verta savo vienos dienos uždarbį atiduoti kitai mamai, ypač, jei ji verčiasi veikla, kurios jūs nuoširdžiai nekenčiate? Jūsų apsisprendimo reikalas. Aš asmeniškai su malonumu mainau pinigus į galimybę prasmingai leisti laiką ir generuoti vertes savo klientams.

Apskaičiuodamos bendrą viso projekto / užsakymo vertę, nepamirškite ir laiko, reikalingo konkrečiam rezultatui aptarnauti. Pvz., kiek laiko užtruksite kelyje pas klientą ir iš jo? Viena versli mama, gyvenanti Lenkijos sostinėje, stebėjosi, kad lenkės skrupulingai skaičiuoja kelionėje į darbą sugaištas valandas ir jas įtraukia į savo laiko sąnaudas. Ir labai teisingai daro! Lietuviškas kuklumas turėtų mirti tą pačią akimirką, kai kalba pasisuka apie pačią brangiausią valiutą – laiką, nes jo yra tiek, kiek yra, ir papildomai įsigyti neįmanoma.

Tiesa, turėkite omenyje, kad valandinio įkainio lūkestis ir reali tos valandos pardavimo kaina nebūtinai sutampa – tiesą sakant, dažnu atveju netgi gerokai skiriasi. Bet čia jau kita tema – apie derybas.

3. Tvarkos namie reikia jums – labai tikėtina, kad likusieji šeimos nariai netvarkos nė nepastebi. Kitaip tariant, ji jiems netruko. O jums kažkodėl trukdo. Taigi visų pirma siūlau su savimi nuoširdžiai pasikalbėti ir aiškiai įsivardyti, ką man duoda tvarka. Štai kokie būna mano pačios atsakymai:

  • Noriu rasti savo daiktus ten, kur juos pasidėjau (atkreipkite dėmesį, kad sutvarkydamos kitų šeimos narių daiktus savo nuožiūra, tiesiogiai griaunate šį, mano galva, visiškai teisėtą jų lūkestį – rasti viską ten, kur paliko);
  • Noriu, kad namai atrodytų gražūs, nes tokiuose man maloniau dirbti / ilsėtis;
  • Noriu pasirodyti prieš svečius (nesvarbu, draugus ar uošvius). Beje, psichologai sako, kad kuo rečiau su žmogumi bendraujame, tuo svarbesnė jo nuomonė – todėl labai rekomenduoju palaikyti glaudų ryšį su anyta;
  • Noriu tiesiog pabūti su savo mintimis, t. y. noriu laiko sau. Tvarkymasis tam puikiai tinka kaip meditatyvinė veikla. Kodėl ne pasivaikšiojimas lauke? Galbūt lauke bjaurus oras, o gal prisiimti stereotipiniai mamos / žmonos / tvarkytojos įsipareigojimai verčia būti namie su šeima, net jei tą akimirką užvis labiausiai norisi pabūti be šeimos.

Gimus trečiajam vaikui mano gyvenime buvo stojęs toks laikas, kai gyvenau ambicija palaikyti bute švarą kaip operacinėje. Netgi siektiną rezultatą įsivardijau: kad visą dieną pravaikščiojus namie baltomis kojinėmis, vakare jų padai tebebūtų švarūs. Maždaug po dviejų savaičių maniakiško dulkių gaudymo ir šeimynykščių ujimo pasidaviau – nusprendžiau, kad gyventi reikia ne tvarkantis ir dėl tvarkos, o tiesiog daugmaž tvarkingai. Visiems keturiems vaikams paaugus dabar tvarkymuisi skiriu mažiau kaip 2 val. per savaitę – ir to tikrai pakanka.

Ieškančioms formulės, kaip kuo mažesnėmis laiko sąnaudomis pasiekti kuo didesnės tvarkos, siūlau pasidomėti Skraidančios ponios (The Fly Lady) metodika. Ji teigia, kad pradėti tvarkytis reikia nuo virtuvės kriauklės – esą kai šioji blizga švara, likusieji daiktai tarytum prisitaiso kojas ir į savo vietas namuose sušokinėja patys. Pabandykit, gal pavyks 🙂


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.