Medaus mėnuo

Vasaros mėnesiai man asocijuojasi su savaitės dienomis. Birželis savo nuotaika primena pirmadienį – ilgos darbų savaitės pradžią (šįryt twitteris švelniai tarstelėjo moksleivių tėveliams, kad summer break will break you). Rugpjūtis – gerasis sekmadienis. O štai liepa – toks aktyvus šventiškas šeštadienis. Ir dar ji man yra medaus skonio – šviežio, tiesiai iš korio, kaip vaikystėje, kur Senelis buvo dar ir bitininkas (šalia visko daug). Vaikystės šeštadienis. O kaip jums?..

O tas šeštadienis, kai parašiau savo draugėms, buvo birželio pradžioje. Kiekvienai atskirai nusiunčiau copy-paste laiškelį. Visiškai slaptai, patikinau. Kai kurios jų turbūt apskritai neįtaria apie viena kitos egzistavimą. Ir visos skirtingos – charakteriu, šeimine padėtimi, socialiniu būviu. Dėliojau dėliojau – nepavyko net dviejų „suporuoti“. Su vienom mano gyvenimas ypač glaudžiai susijęs, su kitom – susidraugavome ir susitinkame beveik išskirtinai feisbuke. Kas jas tuomet vienija, kodėl tą rytą spontaniškai pasiryžau išsiųsti joms žinutę su klausimais? Maniau, dėl to, kad tiesiog su jomis dabar artimai bendrauju. Bet gerokai po to supratau, kad ne tik tai.

Mano akimis, jos visos atrodo gerai besijaučiančios savo kailyje. Autentiškos. Jos ne ruošiasi gyventi (kai užaugs), o gyvena dabar. Nors gal ir ne pilnai pasiruošusios, kaip įsivaizduotų, ir su objektyviais bei įsivaizduojamais netobulumais. Kaip ir tą rytą, kai paklausiau: Jei DABAR stovėčiau už tavo durų, ar įsileistum į savo gyvenimą? O jei koks baisiai autoritetingas žmogus panorėtų žvilgtelt į tave ir tavo buvimą?.. Palįstum po stalu (esu skaičiusi ir tokį liudijimą – dabar ta moteris populiari namų priežiūros konsultantė) ar prasiskyrusi kojomis taką ateitum iki durų? O gal viskas blizga, nors iškart fotografuok interjero žurnalui?

Kaip aš jaudinausi, paspaudusi „Siųsti“, lyg kokį egzaminą laikydama!.. Ar atsakys nors viena (nes rašiau: „Jei nenori, tik parašyk, kad ne“), ar norės papasakoti, ar ne per daug įpareigoju, jei žmogus nenori nei atvirauti, nei man pasakyti „ne“, ar pati neįsiskaudinsiu paskui? Žodžiu, ar ne per daug rizikuoju?..

Intuicija neapgavo. VISOS jos paruoštų kavos ne tik man, draugei, bet ir mistiniam nepažįstamajam. Tada jau sekė kiti klausimai: kokia tavo diena (surašė smulkiai ne tik ką veikė, bet ir kiekvieną kąsnį), ar turi savęs bei namų puoselėjimo įpročius, ar valgai lovoje, kokį paskutinį saldumyną ragavai (t.y. ar tu gyvas žmogus su silpnybėm).

Kodėl aš jų to klausiau? Sakiau paprastai – ar gali atsakyti į kelis klausimus, o paskui aš pasakysiu, ko norėjau.

Visos draugės ne tik atsakė, bet labai mielai įsitraukė į žaidimą be taisyklių. Taigi, aš tą rytą tikėjausi pastiprinimo, įkvėpimo, pavyzdžio – kad pasijusčiau tvirčiau stovinti ant žemės. Taip ir buvo – po savaitės jau pati galėjau būti ta draugė, kuri pasakoja kitai, mat daug ką prisiminiau: kaip būna, kaip įmanoma jaustis, reaguoti, suktis. Tarsi susireguliavau eismą galvoj Dar, maniausi, padarysiu smagų apibendrinimą ir nusiųsiu joms visoms – ir tikrai, galvoje nusėdo keli puikūs gyvenimo būdo momentai, po sekmadienio įdėsiu į savo kasdienybe.lt.

Bet tos praktinės išvados niekaip nesirikiavo, kol nenušvito – juk čia tik antriniai dalykai. Svarbiausia – pačios draugės. Ta realybė, kad yra draugės, pas kurias atėjusi paprasta širdimi, randi atvirą priėmimą ir dalijimąsi. Dar – mums svarbus mūsų gyvenimas ir mums visai patinka apie tai papasakoti. Ir mums rūpi – na, tai kaip? Mes smalsios. Mes kasdien naujai tarsi susidėliojam ir toliau kuriam savo gyvenimą. Mes turim įpročius, bet tenka suktis gyvenimui staiga kryptelėjus netikėtu kampu. Ir nuolankiai, o tuo pačiu oriai, priimti tikrovę, o ne filtruoti ją.

Ir tik pokšt iš atminties rašytojo C. S. Lewiso paprotinimas apie sakyčiau išvirkščią puikybę – maždaug: tik negalvok, kad kiti žmonės yra už tave geresni. Netikėta, ką? Juk ieškojau patvirtinimo, priminimo, pamokymo, kaip geriau būti, ir štai tokia mintis? Taip. Nes kiekviena iš mano kalbintų draugių gyvena su tuo, kas tą dieną duota. Ir jokia puiki jos įgimta ar įgyta savybė neatleidžia manęs nuo savo gyvenimo – baisaus ir nuostabaus

Va kaip pakrypo šis vėlyvas šeštadienio rytas. Kabinu šaukštą medaus ir jus norėčiau palikti su tuo pilnatvės skoniu: štai toks etiudas, jei norėtųsi įkvėpimo (ar pagalvojot, kad mums vis prireikia motyvacijos, kai regis užtektų tiesiog atlikti pareigas ir prasimanyti pramogų).

Beje, ar minėjau, kad detaliai surašydamos savo dieną, mano draugės pažymėjo maldą ryte pabudus ir vakare prieš miegą?

Vilmos Sabutienės tinklaraštis kasdienybe.lt


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0