Nenukrypti nuo kurso

sailing

Vienas iš įdomiausių mano pastebėtų dalykų – ir apie tai kalbėdamas neišskiriu ir savęs – yra tai, kaip žmonės elgiasi sudėtingose situacijose ar tada, kai kas nors vyksta ne pagal planą.

Vienas iš čia dirbančių vaikinų yra tarnavęs laivyne, ir kažkurią dieną jis pasakė kai ką, kas privertė mane nusišypsoti. To žodžio anksčiau nebuvau girdėjęs, todėl kurį laiką iš jo pasijuokę susiradome tą žodį žodyne. Žodis, kurį jis panaudojo, buvo „štilis“. Žinau, kad kai kurie iš jūsų dabar galvoja, ką tai turi bendro su metų pabaigos laišku ir motyvavimu siekti, kad 2017-ieji taptų puikiais metais? Palūkėkite!

Sužinojau, kad gyvenimas jūroje būdavo toks monotoniškas, kad buvo sugalvotas žodis, apibūdinantis tas valandas, dienas ir savaites, kai reikėdavo tiesiog laukti. Jis jau ne vieną šimtmetį vartojamas kalbant apie laikus, kai viskas vyksta ne visai taip, kaip norėtume, ne tokiu greičiu, kaip norėtume, ar judama ne ta kryptimi, kuria norėtume eiti. Tas žodis – „štilis“, ir jis reiškia vėjo nebuvimą.

Kai laivas plaukdavo į pietus link pusiaujo, jis judėdavo gana sparčiai varomas vėsių ir gaivinančių rytinių krypčių vėjų. Laivo įgulai tai būdavo puikus metas. Laive vis dar būdavo daug šviežio maisto ir vandens. Pučiant palankiam vėjui visi būdavo pakiliai nusiteikę ir kupini džiaugsmo bei vilties, kad kelionė bus sėkminga. O tada vos per keletą minučių vėjas nurimdavo ir laivas staiga sustodavo. Po truputį imdavo kilti temperatūra. Laivas pradėdavo siūbuoti pirmyn atgal, sukeldamas pykinimą, ir stodavo varginantis, liūdinantis ir sekinantis štilis. Visų nuotaika smarkiai suprastėdavo. Smagi ir džiuginanti kelionė virsdavo laukimu dusinančiame karštyje. Toks laukimas galėdavo tęstis keletą dienų ar net savaičių, o kenčiantieji manydavo, kad jiems padėti gali tik Dievas, atsiųsdamas vėjo gūsį, kuris sugrąžintų juos į palankių vėjų zoną.

Stovėjimas vietoje sukeldavo daug problemų laivų vadams: reikėdavo palaikyti tvarką ir neleisti jūreiviams per daug galvoti apie namus ir ten likusį gyvenimą. Kapitonai turėdavo du pasirinkimus:

1. Griežta tvarka ir geležinė drausmė;

2. Nuosekli dienotvarkė ir kruopštus smulkių kasdienių užduočių atlikimas.

Antruoju atveju būdavo sudaroma gerai apgalvota dienotvarkė. Kiekvienas įgulos narys privalėdavo budėti po 12 valandų per dieną. Būdavo kruopščiai nušveičiamas kiekvienas denis, suremontuojamas kiekvienas kabestanas, sulopoma kiekviena burė. Kiekviena judanti detalė būdavo sutepama ir veikdavo nepriekaištingai. Gerieji kapitonai netgi sugalvojo kas savaitę skirti laiko lopymui, kai iš įgulos narių būdavo reikalaujama, kad jie užsiūtų net menkiausią uniformos įplyšimą.

Kapitonas žinojo, kad net mažiausias įplyšimas, jei jis nebus laiku sutvarkytas, gali virsti didžiule skyle, o visa uniforma – skarmalais. Tokios dienotvarkės tikslas buvo pasiekti, kad vyrai išliktų budrūs ir būtų pasiruošę tai akimirkai, kai atsiras vėjas, o gal net pasirodys priešas, ir kad išorinis sąstingis nevirstų vidiniu.

Vyrams atrodydavo, kad jie tarsi amžiams įstrigę vandens platybėse, tačiau laivo vadas žinodavo, kad yra ne taip. Jis žinojo, kad griežta dienotvarkė moko disciplinos, tvirtumo, vienybės ir brolybės. Jis taip pat žinojo, kad giliai apačioje tyli ir nematoma jėga neša laivą iš štilio zonos. Ne vėjas padėdavo laivui ištrūkti iš bevėjės dykynės – į geresnę vietą laivą tyliai plukdydavo vandenyno srovė.

Tikiuosi, jau supratote, jog šis pasakojimas – tai šis tas daugiau nei tik istorijos pamoka! Kiekvienas iš jūsų esate savo verslo kapitonas, ir jau esate patyrę tą patį, ką ir tie senųjų laikų jūreiviai. Visi esate plaukę į pietus nešami palankaus vėjo, kai viskas, ką darėte, sekėsi puikiai, pristatymai įtikindavo žmones, paieškos duodavo rezultatų, o kreditų skaičius sparčiai augdavo.

Esu tikras, kad jau buvote įplaukę ir į štilio zoną, kai atrodo, kad jūsų pristatymai be ugnelės, paieškos bevaisės, o kreditų labai jau mažai! Taigi, ką jūs, kaip savo verslo kapitonas, darysite laikinai nustojus pūsti palankiam vėjui? Siūbuojant ant bangų galima pasiduoti prastai nuotaikai, o į pažangą numoti ranka – arba net šokti iš laivo. Bet visai kaip tie jūreiviai, turėtumėte grįžti prie gerai suplanuotos dienotvarkės ir stengtis kruopščiai atlikti užduotis bei tapti savo darbą išmanančiais specialistais. Turėtumėte stengtis daryti tai, ką reikia. Ar mokotės, kalbatės su žmonėmis, rekomenduojate produktus, stengiatės įžvelgti gerąsias situacijos puses? Ar dirbate daug ir protingai?

Net tuščiausiu ir sunkiausiu jūsų verslui metu jūs sparčiai judate pirmyn. Po jumis esanti srovė neša jus ten, kur turite būti.

Gregg Maughan yra kompanijos „Forever“ prezidentas


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>