„Džiaugiuosi pastovėjusi prie šios moters portreto kopijos“, – sako mūsų rubrikos „Širdžiai” autorė Vilma Sabutienė. Ką ji turi omenyje?
„Vėl visa Lietuva keturias dienas gyvens kapinėse“, – kartą prieš Vėlinių savaitgalį nugirdau niaurokai burbtelint žmogų. Mintyse iškart pasisakiau, kad visai ne visa. Kita vertus, pasivijo mintis, jei su meile ir su protu – kodėl gi ir ne?
Kai sakau, kad ne visi kapuose, turiu minty save ir panašius – kuriems spalio ir lapkričio sandūra pirmiausia asocijuojasi su Reformacija. Spalio 31-oji mums – ne Helovinas (nors taip, žinoma, Visų Šventųjų išvakarės), o Tikėjimo atnaujinimo šventė. Skaičiuodami nuo 1517 m., šiemet žengiame į 500 metų Reformacijos jubiliejų. 2017-ieji ir Lietuvoje skelbiami Reformacijos metais. Pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika ir dar visko daug nuo tų laikų. Pagrindinė žinia: Atgal prie Evangelijos!
Šalia iškiliausio Reformacijos žmogaus Martyno Liuterio buvo jo žmona Katharina von Bora. Tais laikais, kai pirmiau susituokdavo, o tada pamildavo (arba ne, bet čia ne tas atvejis) ir taip iki mirtis išskirs, ji buvo kartu ir labai savo laikmečio (viduramžių), ir visiškai alternatyvaus gyvenimo būdo moteris. Kilminga, bet neturtinga mamos netekusi jauna vienuolė, vėliau Reformacijos idėjų įtakoje vienuolyną palikusi (jei detaliau – su draugėmis pasprukusi silkių bačkoje), išvaizdi, muzikali ir su charakteriu, bet be turtų ir užnugario, ji tiesiog ištekėjo už Liuterio (jai 26, jam 42), nes, na, reikėjo kam nors ją vesti, jei jau sykį paliko vienuolystę. Kaip buvo pasielgęs ir jos vyras, vienuolystę paleidęs kaip ne savo pašaukimą. Kad dar glaudžiau gyventų su Dievu ir Bažnyčia. Liuteris tuokėsi, kad paliudytų savo tikėjimą ir mokymą. Vedybinį gyvenimą, remdamasis savo patirtimi, jis apibūdino kaip charakterio ugdymo mokyklą. R. Baintono knygoje „Čia aš stoviu“ skaitome:
Aišku, motinai tenka sunkiausia naštos dalis. O tėvas, kaimynų nuostabai, imasi džiaustyti vystyklus. „Tegul jie juokiasi. Dievas ir angelai šypsosi“.
Katharina pagimdė 6 vaikus (dvi dukrytės mirė dar visai mažutės), patyrė persileidimą, įvaikino 4 vaikus, globojo daugybę žmonių savo namuose – studentų, dvasininkų, akademikų, turbūt ir prašalaičių. Tie namai – dovanotas buvęs vienuolynas. Rūpestinga, mylinti, sumani, kantri, be galo darbšti šeimininkė, būdama kilminga, pirmiausia, atsiradus galimybei, įsigijo žemės. Gamino žinovų gretose vertintą alų, prižiūrėjo ūkį (sodą, daržą, tvartą su visais gyventojais ir jų likimais) ir buvo vienintelė moteris, galėdavusi dalyvauti garsiuosiuose užstalės pokalbiuose, kur po vakarienės susirinkdavę Liuterio iškalba ir išmintimi besižavintieji akademikai. Sakoma, jie mielaširdingai rekomenduodavę garsiajam daktarui primygtinai bandyti įkalbėti Ketę (vok. „grandinė“) prilaikyti liežuvį, bet šis niekada nebandęs. Tekdavę išklausyti lotyniškas replikas. Išsilavinimo ir tobulinimosi neužgniauši.
Wittenbergo „Aušrinė žvaigždė“ (dar vienas iš daugybės mylinčio vyro duotų epitetų, mat kasryt kildavusi 4 val.) buvo tikėjimo moteris, žmona, mama, savo vaikų mokytoja ir ugdytoja, namų ir ūkio vadybininkė, šefė, giedotoja, tiekėja, pirkėja, dabar pagalvojau – ogi versli mama! Mirė sulaukusi 53-ejų metų, po šešerių metų nuo vyro mirties (iškalbingas faktas, kad mirus Liuteriui, ji tapo jo paveldėtoja, o ne vyriausias sūnus, kaip buvo įprasta).
Su kokia nuotaika pasakoju apie šią įstabią, man brangią, artimą ir nepasiekiamą moterį? Pirmiausia – su pagarbia baime, pritylintai, o tam tikras pasakojimo lengvumas tik padeda nuimti didžiulės atsakomybės įtampą. Tokia moteris!.. Džiaugiuosi prie jos portreto kopijos pastovėjusi ir mėgdama jos sekėjų feisbuko puslapį.
Paauglystėje tokios didžios moterys būdavo įkvėpimo sekti šaltinis (ir aš!..). Vėliau, gyvenimui visaip vingiuojant, – slegianti nepasiekiamybė (tu niekada taip…). O dabar vėl įkvepia, mat teikia vilties. Kodėl? Nes šiandien man labai šviesiai skamba nugirstas vienas iš daugybės galimų pašaukimo atpažinimų: ar tik nebus taip, kad tavo pašaukimas šiuo metu yra ten, kur ir kam tu labiausiai linksti save atiduoti.
Ir taip gyveni. Ne (tik) kapinėse.
Daugiau minčių – Vilmos Sabutienės tinklaraštyje kasdienybė.lt
