Verslių mamų apdovanojimų’2016 akimirka (Veros Gorbačevos nuotr.)
Antras in memoriam per metus žmogui, kuris vienaip ar kitaip buvo susijęs su portalu verslimama.lt. Rašydama apie Anapilin išėjusį Jurą Poželą, buvusį sveikatos apsaugos ministrą, maniau, kad tokio jauno žmogaus netektis – tik nelemtas sutapimas ir daugiau greitu metu likimas panašių akibrokštų nepateiks. Bet kokie bandymai postringauti, kad tada dar nežinojau, kaip klystu, skamba seilėtai ir stačiai primityviai: mes visi čia nieko nežinome, ir tas nežinojimas yra kaip palaiminimas.
Tuo įsitikinau vakar, kai į pašto dėžutę įsliuogė pranešimas apie Roko mirtį. Mat tas vakaras buvo visai šiltas, linksmas, praleistas įdomiame renginyje su įdomių žmonių kompanija – toks, kokie neturi savyje jokių grėsmingų nuojautų ir kokiuose buvau įpratusi su Roku pastaruoju metu matytis.
Mūsų bendras darbas Lietuvos televizijos Naujienų tarnyboje jau seniai tapo praeitimi, vyresne net už patį vyriausią mano vaiką, ir apie ją retai bekalbėdavome: abu turėjome reikalų čia ir dabar, planų dėl to ir ano. Jei kartais ir prisimindavome, tai tik kaip šlovingas dienas, kai patys dar buvome tokie tarsi vaikai ir leidome sau daug. O ir mums leido daug, tad Lietuvos televiziją laikau geriausiu man kada nors nutikusiu žurnalistikos nuotykiu: jei gyrė – tai nuoširdžiai, jei barė – tai neskaudžiai, darbo patikėdavo visokio, tik imk ir tobulėk.
Dar visai neseniai, kraustydama asmeninius daiktus, radau albumą su keliomis anų dienų nuotraukomis. Tokie visi jauni, žavūs ir drąsūs, tiesiais žvilgsniais į objektyvą ir neabejotinai dideles profesines ambicijas liudijančiomis kūno pozomis. Paskui metai bėgs, virsdami dešimtmečiais, ir kažkas sėkmingai susituoks, o vėliau išsiskirs ir dėl to graudensis, kažkam gims ir mirs nesveikas kūdikėlis, kažkas išgyvens tragišką mylimo žūtį, praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių, kažkas įkris į taurelę ir sunkiai, viešai, su tragikomiškais nutikimais iš jos ropšis lauk. Aš pati pasuksiu į spaudą, pradėsiu dirbti tarptautinėje leidybos kompanijoje, vėliau susilauksiu keturių vaikų ir tapsiu verslia mama. O Rokas mirs sava mirtimi, likus kelioms savaitėms iki 44-ojo gimtadienio.
Va šito tai jau mažiausiai tikėjausi.
Praėjusiais metais, organizuodama pirmuosius Verslių mamų apdovanojimus’ 2016, pakviečiau Roką į vertinimo komisijos narius. Užimtas tada buvo, lakstė po Lietuvą – šiaip ar taip, rinkimai artėjo, bet laiko mano pirmagimiam projektui vis tiek rado. Sąžiningai perskaitė visus atsiųstus pasakojimus apie dvi dešimtis verslių mamų, o apdovanojimų teikimo dieną, tegu ir vėluodamas, atrūko į Paliesiaus dvarą Ignalinos rajone.
Vakaras, beje, tąkart buvo gražus, toks, kaip tas, kai Rokas mirė.
Taigi, tą vakarą Rokas teikė Daugiavaikės verslios mamos’ 2016 apdovanojimą, kurio, penkių iškilių vyrų komisijos nuomone, nusipelnė trijų vaikų mama Sigita Mackevičienė, taip žemaitiškai užsispyrusiai pasakiusi sau, kad užteks čia tas blakstienas klijuoti ir depiliacijas daryti – reikia tapti nekilnojamojo turto brokere. Ir tapo. (Ir yra, ir, beje, tikrai gera brokerė, savo biuro lyderių lentelėje labai dažnai patenkanti į geriausiųjų trejetuką.)
Rokas, kaip visada, pasakė kažką iki ašarų gražaus, už ką išsyk tapo pagerbtas tarp moterų, nes po renginio netrūko norinčių su juo fotografuotis. Ne todėl, kad Seimo narys – todėl, kad žmonės turi tą truputį antgamtišką gebėjimą pajusti tikrą ir nesumeluotą žodį, tą laikyseną be pozos. O Rokas visada turėjo gebėjimų ne tik būti įtaigus, bet ir nuoširdus, nors jo pozą kadre, kai vesdavo žinias, kai kas ir būdavo linkę pašiepti.
Mane visada žavėjo romus ir atviras Roko kalbėjimas apie savo skaudulius: apie alkoholizmą, komplikuotus santykius šeimoje, galiausiai – apie netradicinę lytinę orientaciją. Ji, beje, niekam iš Roką pažinojusių niekada netrukdė šiltai ir dalykiškai bendrauti. Jis tiesiog mokėjo būti toks, koks yra – autentiškas, be sudėliojimo į lentynėles. Gal todėl, kad kitų į jas nedėliojo? Niekada nebuvau jo girdėjus kalbant apie vieną ar kitą žmogų tiesiog šiaip, tuščiai, tik pokalbiui palaikyti. Ir negirdėjau (nors jei klystu – pataisykit), kad būtų ką kritikavęs ad hominem.
Kaip sakė Konfucijus, didžiulė garbė tenka ne tam, kuris niekada nesuklumpa, o tam, kuris suklupęs pakyla. Rokas sugebėdavo klupti, bet mokėdavo pakilti. Galvoju, kad tai didelė vidinė žmogaus tvirtybė, bet kartu ir didelės, skaudžios gyvenimo patirties sunokintas vaisius. Kažkur tyliai viduje norėčiau būti tokia, kaip jis, tik nežinau, ar sutikčiau mokėti tokią kainą.
Ilsėkis ramybėje, Rokai. Aš nežinau, ar Anapus yra kokia televizija ar Seimas, bet jeigu yra – mes ten būtinai susitiksim. Ir, labai tikiu, vienas kitą atpažinsim.
