7 vaikų versli mama Aurima ir jos kelias į verslą Prancūzijoje (I)

Aurima Diliene_verslimama

„Susiorganizavau sau laimę pati“, – sako optimizmo ir sveikos ironijos nestokojanti Aurima Dilienė, prieš ketverius metus išvykusi tos laimės kurti į Prancūziją. Profesionali medikė, dešimtmetį Vilniuje laikiusi privačią kliniką ir bandžiusį daugybę kitokių smulkesnių verslų, tvirtina, kad ir čia nelyja eurais. Vis dėlto smulkiesiems pradėti veiklą yra gerokai paprasčiau, o valdžios ir verslo dialogas vyksta pozityvia gaida.  

Paklausta, kokie vėjai atpūtė į Prancūziją, Aurima atvira: gyvenime norėjosi permainų. „Ir tomis permainomis iš tikrųjų dabar labai džiaugiuosi“, – sako 3 jau suaugusių ir 4 nepilnamečių mama.

Psichiatrės ir psichoterapeutės kvalifikaciją turinti pašnekovė, stebėdama savo klientų gyvenimus, sako supratusi, kad esminės permainos žmogaus gyvenime įvyksta tik atsitikus nelaimėms. Todėl tam, kad jų neatsitiktų, permainų ėmėsi sąmoningai, tarsi užbėgdama galimoms krizėms už akių.

Permainų prireikia maždaug apie 40-uosius metus – tokia yra natūrali žmogaus asmenybės vystymosi seka. Pirmuosius 20 metų būname priklausomi nuo tėvų ar globėjų. Paskui pradedame ieškoti galimybių gyventi savarankiškai – priklausomai nuo startinių pozicijų, vieniems tai užtrunka trumpiau, kitiems ilgiau, bet vis tiek prireikia dar 20 metų. Sulaukus 40-ies, ateina vadinamoji vidurio amžiaus krizė: būdami išbandę save ir prisiėmę daug atsakomybių, pradedame galvoti, kokia gi ta gyvenimo prasmė ir kaip su tuo gyvenimu toliau elgtis.

Pasak Aurimos, turint omenyje dabartines buities sąlygas ir medicinos pasiekimus, statistinis vakarietis gali laisvai išgyventi daugiau nei 80 metų, jei tik tinkamai su savimi elgiasi. Stebėdama konsultuojamas šeimas ir matydama, kaip įvairaus amžiaus žmonės atrodo savuose gyvenimuose, daugiavaikė mama ir pati susimąstė: ko, įpusėjus žemiškąją gyvenimo kelionę, norėti dar?

„Kažkodėl visada labai norėjau išvažiuoti gyventi į užsienį. Norėjosi pažinti kitą šalį, kitą kultūrą“, – apie savyje atrastą ir atpažintą norą kalba Aurima. Tik štai įgyvendinti jį nebuvo paprasta – stabdė anaiptol ne didelė šeima ar finansiniai dalykai, o vidinės nuostatos.

Už tave niekas kitas nepadarys

Ilgą laiką Aurima tikėjosi, kad iniciatyvos išvykti iš Lietuvos imsis sutuoktinis. Tačiau jis per savo gyvenimą daug mokėsi, dažnai važinėjo darbo reikalais po įvairias Europos šalis bei Ameriką, ir jam didelių permainų nesinorėjo.

Aurima Dilienė su vyru _versli mama

Pusiau rimtai, pusiau juokais Aurima sako, kad jai nepavyko susikurti norimos gyvenimo kokybės svetimomis, t. y., sutuoktinio, rankomis, tad teko imtis atsakomybės už savo laimę pačiai.

„O aš pavydėdavau ir sakydavau, kad ir aš taip noriu. Saviškiui vis mykiau ir mykiau, kad gauk darbą kur nors svetur, juolab kad aplinkui mačiau žmonių, kurie tai daro. Pavydėdavau tiems, kurie išvažiuoja laikinai padirbėti kitur, paskui grįžta gyventi į Lietuvą. Tačiau kitų, tai yra savo vyro, rankomis žarijų sužarstyti man nepavyko“, – prisipažįsta pašnekovė.

Iš pradžių reakcija buvo tipinė: Aurima širdo ir pyko ant antrosios pusės. Anot jos, tokia situacija – labai standartinė ir gyvenime dažnai sutinkama. Žmogus galvoja, kad už jį kažką turi padaryti sutuoktinis, tėvai, mokytojai, kažką turi duoti darbdavys ir neabejotinai – valstybė. „Nes, na, žmogus juk pats nieko padaryti negali – jis gali tik sėdėti ir laukti, kol kiti už jį padarys“, – dabar jau su sveika ironija apie savas patirtis kalba Aurima.

Išgyvenusi malonės iš kitų laukimo etapą, moteris suprato turinti rinktis: arba imasi veikti, arba toliau sėdi aimanuodama ir greitai pabaigia gyvenimą. Turimos psichoterapijos mokslo žinios ir praktika padėjo susivokti savyje ir iš anksto atsibusti, nelaukiant viską aukštyn kojomis apverčiančių įvykių. Taigi, Aurima ryžosi pati sau susiorganizuoti ilgai lauktas permainas – išvažiavimą svetur.

„Buvo nelengva, bet vyrą kažkaip įkalbėjau“, – apie tas dienas dabar jau iš Prancūzijos kalba Aurima. Mažieji vaikai sėkmingai lanko vietos mokyklas, vyras gavo darbą, vyksta naujų namų statybos, o gausios šeimos mama verčiasi privačia psichoterapeutės praktika.

Valstybė verslo pradinukams moka pinigus

Dar gyvendama Lietuvoje, Aurima turėjo privačią polikliniką ir, kaip pati sako, buvo „šiek tiek verslininkė savo profesijos ribose“. „Uždarbiaudavau per penkias vietas, pradedant gydytojos veikla, baigiant kosmetikos ar namų apyvokos reikmenų pardavimu. Reikėjo suktis, nes buitis labai stipriai veikė, ypač turint didelę šeimą“, – prisipažįsta.

Persikėlusi gyventi į Prancūziją, versli mama naujų veiklos barų neieškojo – toliau tęsia privačias konsultacijas kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Juolab kad Lietuvoje įgyta verslo patirtis labai padėjo kuriant verslą Prancūzijoje.

„Tam, kad užregistruočiau įmonę, prie kompiuterio teko prasėdėti parą ir vis tiek galiausiai nebuvau tikra, ar man pavyko viską teisingai pateikti. Mano vyras sako, kad jau seniai būtų numiręs – jam kurti verslą per sunku. O man visai patiko: nesuprantu ar nepavyksta – nueinu, išgeriu kavos ir vėl pradedu iš naujo. Kelias į verslą Prancūzijoje nepaprastai įdomus, nors negaliu sakyti, kad lengvas“, – kalba versli mama.

Pati pradžia man buvo nuostabi tuo požiūriu, kad nustebino dialogas su valstybe. Kai įkūriau savo įmonę Prancūzijoje, valstybė man pradėjo mokėti pinigus tiesiog už tai, kad aš pirmaisiais mėnesiais nepakankamai uždirbu. Nustebau: kaip tai įmanoma? Pasirodė labai keista, nes nieko nežinojau apie Prancūzijos sistemą.

Smulkaus verslo Prancūzijoje daug, ir jis šioje šalyje labai palaikomas. Pavyzdžiui, vos pradėjusi privačią praktiką, lietuvė iš karto gavo vadinamąją prime d‘activite – premiją už aktyvumą. Ji reiškia, kad kol verslas mažai uždirba, valstybė jam papildomai primoka. Tiesa, priemokos nėra didelės, tačiau geranoriškas požiūris, pasak verslios mamos, maloniai nustebino.

„Buvo paskaičiuota, kad deklaruoju per mažai pajamų. Iš tikrųjų pirmaisiais mėnesiais jų nebuvo daug, nes užtruko, kol susiradau klientų. Taigi, gavau savotišką draudimą. Galbūt būtų kažkas panašaus į lietuvišką „Sodrą“, bet „Sodra“ veikia visai kitais principais“, – lietuvišką ir prancūzišką sistemas bando lyginti Aurima, ir palyginimas, deja, kalba ne Lietuvos naudai.

Prancūzijoje Aurima įsiregistravo kaip maža įmonė ir pati sau darbdavė (pranc. autoentrepreneur), visus veiksmus atliko neiškeldama kojos iš namų, internetu. Nors šalis didelė ir, pašnekovės teigimu, stagnatoriška, reikalai vis tiek juda. „Kai esi žalias, tai gerai, nes jeigu viskas vyktų greitai, nespėtum susigaudyti“, – svarsto.

Tiesa, po kurio laiko pašnekovė sako supratusi, kad ir Prancūzijoje pinigų niekas dykai nedalina. Galioja tie patys principai, kaip ir visur: jei kažko nepadarai – gauni laišką, jei nesumoki mokesčių – uždeda baudą. Valstybė esą akylai prižiūri verslą ir apie jį žino viską, bet jeigu reikia – padeda. „Matyt, norėjau, kad taip pasaulyje būtų, ir taip nutiko“, – šypsodamasi apie minčių galią kalba psichoterapeutė.

Konsultuoja tik lietuvius

Skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje psichoterapeutams nereikia gauti licencijos: jei turi klientų, atsidarai įmonę (gydytojo kabinetą), užsiregistruoji mokesčių mokėtoju ir pradedi verstis privačia praktika. Kaip jau žinome, Aurima būtent taip ir padarė.

Pagrindiniai Aurimos klientai – po visą pasaulį išsibarstę lietuviai. Tokį iš pirmo žvilgsnio netikėtą tikslinės grupės pasirinkimą ji motyvuoja kalba, nes būtent šioji atskleidžia žmogaus asmenybės esmę.

Kalba yra žmogaus mentalitetas. Tai yra kultūra, palikimas, istorija, o ne vien komunikacijos priemonė. Kartais lietuviai, turintys giminių prancūzų, manęs prašo pakonsultuoti, tačiau aš atsakau: negaliu. Galiu konsultuoti kaip psichiatrė, t. y. kaip gydytoja, kuri nustatys diagnozę ir paskirs vaistų. Bet negaliu konsultuoti kaip psichoterapeutė, nes nepažįstu šitos šalies ir jos kultūros taip gerai, kad galėčiau lįsti toli ir giliai į žmonių gyvenimus.

„O štai į lietuvių gyvenimus gilintis galiu, nes mano tėvai ir seneliai buvo iš tos pačios lietuviškos terpės, ir ši palikimą aš nešiuosi per visą gyvenimą. Netgi su rusais dirbti galiu, nes suprantu, kaip jie mato pasaulį. Kai žmogus kalba, tu tiesiog gaudai niuansus ir iš jų supranti, ką jis jaučia – tai ir yra psichoterapijos esmė“, – glaustai nusako savo darbo principus versli mama.

Būtent dėl jau minėtų kalbinių priežasčių Aurima tvirtina neplanuojanti dirbti su klientais prancūzais. Ateityje svarstytų nebent išduoti reikiamas pažymas ir panašius medicininius dokumentus prancūzų kalba. Kaip pati sako, tam reikės gauti dar keletą popieriukų, nes Lietuvos ir Prancūzijos psichiatrų kvalifikacijos skiriasi. Kita vertus, prisipažįsta kol kas nematanti didelio poreikio apsikrauti papildoma veikla, nes ir esamos pakanka.

Dabar Aurima prisistato kaip psichoterapeutė savo namuose, lanksčiai derinanti darbą su šeimos poreikiais, o svarbiausia – nebesiplėšanti per kelis darbus. Kalbėdama balsu pasvarsto, kad, ko gero, išvykdama gyventi į Prancūziją, ieškojo ne tik permainų, bet ir išsigelbėjimo nuo lietuviško darboholizmo. Aurima Dilienė Logotipas versli mama

„Lietuvoje dirbau tikrai labai daug, per kelias vietas. Iki šiol taip dirba Lietuvoje likę mano kolegos. Studijų grupės susitikime išsikalbėjome: kažkas laksto per tris, kažkas – per penkis darbus. O aš sėdžiu ir neturiu, ką pasakyti. Aš jau šito nebenoriu“, – prisipažįsta.

Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Aurimos šeimos asmeninio archyvo.

Antrąją straipsnio dalį apie verslią mamą Aurimą ir jos verslo kelią Prancūzijoje skaitykite po savaitės:

„Kartais reikia nepriklausyti nuo kito žmogaus ar visuomenės nuomonės ir nesitikėti, kad tave turi būtinai palaikyti, aukštinti, garbinti – niekas to neprivalo. Bet jeigu tai, ką darai, tau atrodo gerai, jei neperžengi moralės normų ir nekenki kitiems – eik ir daryk.“


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0