Daugiavaikės mamos: tarp įvaizdžių ir realybės

Kęstučio Urbono nuotr.

Joks socialinis statusas Lietuvoje nėra taip apaugęs stereotipų džiunglėmis, išankstinėmis nuostatomis ir pagarbia baime kaip daugvaikystė. Kam tau tiek vaikų? kaip tu viską spėji? tai iš ko jūs gyvenate? – tipiniai klausimai daugiau nei 3 vaikus turinčiai mamai, į kuriuos jau nebeįdomu atsakinėti, nes visur, kur benuvyktum, visi teiraujasi to paties.

Matyt, klausimai daugeliui opūs, o atsakymų į juos patiems nepavyksta rasti. Tad, pasiremdama ilgametės narystės Daugiavaikių šeimų asociacijoje MES patirtimi ir įspūdžiais iš neseniai įvykusio metinio ataskaitinio susirinkimo, pamėginsiu į kelis tų klausimų atsakyti – galbūt perskaičiusiems taps aiškiau.

Daugiavaikės mamos yra bene geriausias pavyzdys, kiek daug žmogus gali, jei tik jaučia išorės spaudimą ir nori iš jo išsivaduoti. Tas spaudimas gali būti pats įvairiausias: socialinis, finansinis, emocinis. Štai keturių biologinių ir vieno įvaikinto vaiko mama Alina Sinicė – aktyvi visuomenininkė ir versli mama – įsteigė baltiškąsias tradicijas puoselėjantį vaikų darželį „Baltų šalelė“, nes tokios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, į kurią norėtų leisti savo vaikus, tiesiog nerado.

Atviras Alinos pranešimas, turėjęs atsakyti į amžinąjį klausimą „kaip tu viską spėji“ virto nuoširdžiu pasidalijimu apie savo šeimą ir pasirinkimą įvaikinti, o atsakymas, iš kur viskam rasti laiko, taip ir nenuskambėjo. Taigi kaip ji viską spėja?

Atsakymas paprastas: laikas, kaip ir motinos širdis, turi savybę sutalpinti viską, ką į juos besudėtum. Kaip šeimą papildžius dar vienam vaikui mamos širdis prasiplečia ir įsileidžia besąlygišką meilę naujam žmogui, taip ir para trumpam pasipurto, apsivalo nuo nereikalingų, nesvarbių ir nebūtinų darbų, pusvalandžius ryjančių parazitinių įpročių, vadinamų pomėgiais, ir sutalpina viską, ko reikia ir tiek, kiek reikia.

IMGL5766

Keturių vaikų mama, talentinga vidurinės kartos tapytoja Jolita Skėrytė į ekspozicijų sales grįžta su grafikos darbu „Motina“.

Daugiavaikės mamos laiko neverti užsiėmimai dingsta iš dienotvarkės ir, kaip rodo praktika, be dažno jų visiškai galima apsieiti. Lindėjimas socialiniuose tinkluose, taip bėgant nuo bendravimo su artimaisiais, tušti pokalbiai su niekuo tavęs nepapildančiais žmonėmis, valandiniai kavagėriai su paskalas nešiojančiomis draugėmis – visa tai be gailesčio braukiama iš dienotvarkės ir dienotvarkė, tiesą sakant, už tai padėkoja. Susitelkiama tik į tai, kas privalo būti padaryta ir be ko neįmanoma sklandi šeimos gyvenimo tėkmė.

Motinystė labai gerai treniruoja ne tik laiko valdymo įgūdžius, bet ir širdies meilės raumenį: šis sustiprėja tiek, kad geba sutalpinti rūpestį ne tik šeimynykščiais, bet ir aplinkiniais. Antai talentinga vidurinės kartos tapytoja Jolita Skėrytė dėl mamystės kone dešimčiai metų buvo padėjusi į šalį teptukus. Šiemet, vėlgi tų pačių daugiavaikių kolegių paskatinta, trankiai grįžta į ekspozicijų sales su grafikos darbu „Motina“, eksponuojamu kilnojamosios parodos „Išmatuok savo skausmą promilėmis“ rėmuose. Maža to, Jolita padeda žmonėms, dėl artimųjų alkoholizmo patekusiems į kopriklausomybės ratą – liūną, kuris įsiurbia artimuosius, turinčius tarsi ir kilnų norą padėti problemų kamuojamam mylimam žmogui, bet iš tikrųjų taip žlugdančius tiek jo, tiek savo gyvenimus.

Mano pačios kartu su vyru menininku Vytautu Tomaševičiumi komunikuojama socialinė akcija #neVASSkink daugiavaikių renginyje buvo pristatyta kaip neeilinis projektas. Neeilinis jis visų pirma drąsa kalbėti apie nepatogią tiesą – alkoholio vartojimą nėštumo metu, ir ne tarp asocialių, o tarp vadinamųjų normalių moterų. Žmogaus genetikas, profesorius Algirdas Utkus, šiuo metu su kolegomis kaip tik atliekantis alkoholio skilimo produktų kiekio tyrimus iš naujagimių kraujo, pasidalino įžvalgomis apie pirmuosius rezultatus. Jie pribloškiantys – alkoholio nevengia 60 proc. Lietuvos nėščiųjų.

Manieringai stebimės, ko tos mūsų atžalos hiperaktyvios, jautrios, iš kur tos sunkios, nepagydomos ligos, kuriomis senesniais laikais vaikai paprastai nesirgdavo. Patogiai pamirštame, kad mūsų mamoms ir močiutėms alkoholis buvo tabu, o mums kažkodėl tapo norma.

Kaip pabrėžė prof. A. Utkus, kalbame šiuo atveju ne apie girtaujančias mamas, o apie tas, kurioms gero vyno taurė prie maisto ar putojantis gėrimas šventės proga yra įprastas ir atrodo nepavojingas dalykas. Deja, 3–10 nėštumo savaitę, kai dažna mūsų dar nė nežinome po širdimi nešiojančios naują gyvybę, formuojasi svarbiausi kūdikio organai – smegenys, širdis, centrinė nervų sistema. Skvarbi alkoholio molekulė pereina kiaurai visas motinos organizmo užtvaras ir gali nepataisomai sužaloti būsimą žmogų, visam gyvenimui užkraudama vilkti raidos ir intelekto sutrikimų naštą.

Vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų (VASS) turinčio 18-mečio kalbinė raiška – kaip 20-mečio, bet skaitymo sugebėjimai – tik kaip 16-mečio. Pasirūpinti savimi moka taip, kaip 11-metis. Su pinigais ir įsipareigojimais tvarkosi kaip 8-metis. Kadangi socialinė branda smarkiai atsilikusi, geriausiai supranta 6–7 metų amžiaus vaikus ir su jais sutaria geriau nei su suaugusiais. Jis lengvai išsiblaško, ramiai nenusėdi arba nesugeba susitelkti į vieną dalyką. Gali būti iškalbus, tačiau sunkiai sekasi laikytis sudėtingų instrukcijų arba nesupranta, ko iš jo norima, nepagauna sakinio prasmės. Nesusitvarko su pinigais, vėluoja į susitikimus arba nesugeba apsipirkti vienas. Ne visada supranta ryšį tarp priežasties ir pasekmės, nesuvokia, kuo būtent gali baigtis jo veiksmai. Lengvai pamiršta, prireikus sunkiai prisimena informaciją ir nesugeba laikytis duotų instrukcijų. Prastai planuoja darbus, sunkiai sprendžia problemas, nesugeba greitai pereiti nuo vienos užduoties prie kitos, imtis veiksmų ir valdyti jų eigos. Juk ne to norėtumėte savo vaikui, ar ne?

Kita daugvaikystės pusė

Jau minėtasis Daugiavaikių šeimų asociacijos MES metinis ataskaitinis susirinkimas galėtų būti ir iliustracija simptomų, būdingų lietuvio visuomeniniam neįgalumui. Bene aktyviausiai šioje srityje besidarbuojanti organizacija, vienijanti kone 200 gausių šeimų, t. y. arti 1000 įvairaus amžiaus Lietuvos piliečių, nuolat ieškanti būdų, kaip būrį vaikų auginančių šeimų laisvalaikį paįvairinti, o kasdienybę – palengvinti, sulaukia tik kokių… 2 proc. narių dalyvavimo.

Paguoda nebent ta, kad kita ryškiai matoma organizacija, Nacionalinis aktyvių mamų sambūris (NAMS), viešai prisipažįsta iš daugiau kaip 2000 savo narių realiai sulaukianti tik 50 narystės įmokų, o paskutiniame susirinkime dalyvavo vos 3 nams’ietės plius sambūrio valdyba. Tai kam mums, vyrams ir moterims, tos teisės, išvardytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“, jeigu jomis nesinaudojame? Juo labiau kad kita šio straipsnio dalis teigia: „Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“. Varė kas į tas visuomenines organizacijas varu? Baikit, neįtikinot – nebe tie laikai.

„Šiaip tai visada kažkam netinkama data. Tai suprantama. Bet kuomet yra dalinama parama, datos tinka visiems“, – į dažno repliką, esą susirinkimui pasirinktas sekmadienis ir dar Kovo 11-oji, atvirai reagavo DSA MES siela Jurgita Pocienė. Ir turbūt pasakė skaudžią tiesą: einame ir dalyvaujame tik ten, kur ką nors duoda „nachaliavai“. Tai girdint, nevalingai kyla simbolinis klausimas, nuaustas iš laisvės šauklio Vinco Kudirkos žodžių: ar žmogus tik gardaus valgio šaukštu sotus?

Matant, kiek mažai šeimų atsišaukia į kvietimus veikti, kad tai, kas netobula, nepadeda, neveikia, bent pamažėl keistųsi į gera, nevalingai kyla kitas klausimas: o ko iš tokių tėvų išmoks jų vaikai? Ką apie pilietinių teisių duodamus vaisius savo atžaloms papasakos tokie gimdytojai? Skųstis valdžios sprendimais didelio proto nereikia. Tačiau jis labai praverčia, kai reikia savo poziciją argumentuotai išdėstyti tiems, kas gali tuos sprendimus paveikti.

Tie patys kelių daugiavaikių aktyvisčių veidai šmėžuoja visur: ministerijoje, Seime, įvairiose komisijose, komitetuose, renginiuose, per televiziją. Kame šaknys pakastos, kad pagal aukštojo mokslo baigimo rodiklius vienos geriausiai Europoje išsilavinusių moterų pilietiniu požiūriu lieka kiūtoti it tylios pelytės, vengia išsakyti savo nuomonę, o dažna jos galbūt apskritai neturi?

Šiuo atveju kaltas jau ne laikas ar jo trūkumas. Šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie tradicijos stoką. Kaip taisyklė tos, kurių močiutės, mamos nesėdėjo rankų sudėjusios, veikė, organizavo, dalyvavo, pačios tęsia jų gyvenimo būdą. Ir ėjo bei darė, beje, tos močiutės ir mamos net tais gūdžiais laikais, kai moterys neturėjo nei balso teisės, nei indaplovės, ir dažna augino ne ką mažiau vaikų nei tradicinė šių dienų daugiavaikė. Tiesiog joms rūpėjo keisti tai, kas netinka, nepatinka, netobula. Ak, dar viena mažytė smulkmena – nebuvo jokios visuotinės socialinės rūpybos sistemos, kuri kažką duotų veltui.

Tos, kurioms pasisekė iš šeimos moterų paveldėti vienokią ar kitokią tradiciją, šiais visuotinio pasimetimo laikais gavo didelę dovaną – vertybinius atskaitos taškus. Likti prie jų ar juos iš pagrindų keisti – jau suaugusios moters valia. Tačiau turėti iš ko rinktis ir gebėti savo pasirinkimus ne vien emociškai argumentuoti yra didelė šeimos dovana. Kiek mūsų sugebės tokią įteikti savo vaikams?

Antroji priežastis – iniciatyvos mokytis tai daryti čia ir dabar stoka. Moteris, kurios pasaulis prasideda prie puodų, o baigiasi socialinio tinklo plepalų grupėje, niekada nebandė viešai žodžiu ar raštu atstovauti savo idėjoms ir todėl nemoka to daryti. Kaip pasakytų kas nors protingas, ji yra „nugalinta“. Ir „nugalino“ ją greičiausiai ne koks nors galią turintis meniškos prigimties vyras (greičiausiai jos vyras yra paprastas malonus  žmogus, tesvajojantis grįžti į namus, kur jo laukia, įdomiai pasikalbėti, o idealiu atveju – gauti šilto maisto). Nugalino ji pirmiausia pati save, saugiai įsitaisiusi mažame ir patogiame pasaulėlyje, kur visos vadina viena kitą „mergaitėmis“ ir „mamytėmis“ arba penkis kartus klausinėja to paties per tą patį, o apsisukusios tuojau pat pamiršta atsakymą (kažkodėl tai niekam neatrodo nei keista, nei juo labiau juokinga).

Virtualus patogios ir nugalintos mamystės pasaulėlis tik iš pažiūros atrodo nekaltas – iš tikrųjų jis įtraukia ir praryja kaip išrūgų liūnas tas muses, kurios laiku nesusivokia, kur įkritusios, ir nepuola kuo skubiau ropštis lauk. Treji-ketveri metai egzistavimo kvazirealybėje be apčiuopiamos, pokytį kuriančios veiklos tokią moterį paverčia socialine zombe – o tada jau nei žmogui naudos, nei Dievui garbės.

Kokia išeitis? Ambicijos. Tik jos priverčia nesitenkinti tuo, kaip yra ir kiek yra. Tik jos įdeda į lūpas žodžius, į tikslus – veiksmus, į gyvenimą – godumo gerąja prasme. Godumo gyventi kitaip, įdomiau, kokybiškiau. Va tada, kai nori turėti tai, ko niekada neturėjai, ir ko neduos joks socialinės rūpybos skyrius, turi drąsos ir ryžto daryti tai, ko niekada nedarei. Tai galioja ne vien tik materialiems dalykams, bet ir žmogiškiesiems santykiams. Iš šios ambicijos randasi neišsenkančios meilės ir pakankamo laiko versmė, net jei esi daugiavaikė.


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.