„Keliu sau tikslą, kad per patį pirmąjį vestuvinės suknelės primatavimą nuotakai pasižiūrėjus į save veidrodyje, viskas būtų tobulai padaryta tiek kirpimo, tiek siuvimo technologijos požiūriu ir nė centimetro nereikėtų taisyti. Turbūt tuo ir skiriuosi nuo kitų kūrėjų“, – svarsto dviejų paauglių dukrų mama Inga Miltienienė, per visus savo kūrybinės veiklos metus papuošusi beveik 1000 nuotakų.
Dešimtmetį versle besisukanti kūrėja žino: jeigu per pirmąjį primatavimą jaunoji veidrodyje išvysta vaizdą ne tokį, kokio tikėjosi, galima sakyti, kad visas reikalas nuėjo šuniui ant uodegos. „Moteris sustresuoja, supanikuoja ir tada jau kaip besistengtum, kaip betaisytum, ji jaučiasi sutrikusi, pati nebežino, kaip norėtų, blaškosi. Todėl mėginu rasti gerą, šiltą kontaktą, stengiuosi, kad nuotaka nuo pat pirmos sekundės įgytų pasitikėjimą manimi“, – psichologines darbo subtilybes atskleidžia Inga.
Pradžia – iškarpų žurnalai
Pirmuosius bandymus imtis būtent vestuvinio apdaro mūsų herojė pradėjo būdama maždaug 19 metų. O iki tol buvo aistra virtę iškarpų žurnalai ir drabužių kontruktorės-technologės mokslai kolegijoje. „Mokytis ėjau grynai dėl popieriaus apie įgytą išsilavinimą, o ne tam, kad išmokčiau kažko nežinomo, – ambicingai, bet be pozos dėsto versli mama. – Bebaigiant mokslus, iš manęs kai ko galėjo pasimokyti ir patys dėstytojai. Iš tiesų kolegijoje nesužinojau nieko naujo“.
Taip pat be pozos Inga kalba ir apie versle pasitikusius pirmuosius sunkumus. Dabar jau žino: tik iš pažiūros viskas atrodo lengva ir paprasta. Pradėjus veiklą, kyla tokių problemų, apie kurias nė nenutuokei.
Kai versle esi visiškai žalia, nieko nesupranti – nei kokios patalpos reikalingos, nei į kokią reklamą geriau investuoti. Tokiais atvejais nebežinai, kaip elgtis – ar tęsti toliau, ar viską mesti. Kartais atrodydavo, kad vestuvinių suknelių dizainerės kelias – ne man. Kartais šaudavo minčių, kad gyvenime norėčiau veikti visai ką kita. Bet paskui pagalvodavau: jei kiti gali, kodėl aš negaliu?
Nesimaivo: buvo ir tokių akimirkų, kai metė vestuvinių drabužių kūrimą ir, prisiekusi sau su apdarų konstravimu ir siuvimu daugiau nebeturėti nieko bendra gyvenime, išėjo į visai kitą veiklos sritį. „Labai mėgstu bendrauti, tad pačioje veiklos pradžioje, kai klienčių dar buvo mažiau, trūko bendravimo, buvo netgi savotiškai nuobodu. Be to, norėjosi save išbandyti kažkur kitur“, – prisimindama tas dienas ieško paaiškinimo tokiam sprendimui.
Tik štai gyvenimas vingiuotais keliais vėl grąžino prie to paties. Gal todėl į klausimą, ar iš anksto žinodama, koks sunkus gali būti verslo kelias, ryžtusi juo eiti dar kartą, Inga atsako veikiau teigiamai, nei neigiamai. „Nustoti veikti tai, į ką tiek metų dėtas įdirbis, būtų neišmintinga, – glaustai paaiškina. – Tačiau dabar turiu be galo daug veiklų, kuriomis norėčiau užsiimti. Mane žavi fotografija, turiu svajonę nutapyti bent vieną paveikslą. Bet visko negali aprėpti fiziškai – kartais gaila, kad para turi tik 24 valandas.“
100 nuotakų per metus
Vestuvinių suknelių kryptį Inga sako pasirinkusi dėl kelių dalykų: jai šie rūbai siejasi su švara, tyrumu, šventiška nuotaika ir pakiliomis emocijomis. Be to, pradedančiai dizainerei nuotakos drabužiai atrodė labai sudėtingi, tad jų kūrimą priėmė kaip įdomų asmeninį iššūkį. Po dešimties metų darbo šioje srityje jau galvoja kitaip: su šypsena tvirtina, kad vestuvinė suknelė – tai lengviausiai sukuriamas drabužis.
Laikausi nuomonės, kad dizaineris negali kurti visko. Kai specializuojiesi siauroje srityje, geriau išmanai visą gaminio technologiją, kūrybinį ir gamybos procesą, lengviau stebėti, kas madinga.
Anot Ingos, prieš gerą dešimtmetį, jai pradėjus vestuvinių drabužių dizainerės veiklą, Lietuvoje sukneles nuotakoms kūrė vos keli autoriai, ir ritmesnę konkurenciją sudarydavo nebent nuomos salonai. Nė reklamuotis nereikėjo – klienčių sulaukdavo tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Sykį kreipėsi net vyriškis, savo vestuvėms norėjęs pagal individualų užsakymą pasisūdinti suknelę. „Kadangi vyrų nepuošiu, pasiūlymo sukurti jam drabužį teko atsisakyti“, – daugiau nesileidžia į detales.
Kas jos, tos moterys, savo didžiajai šventei besirenkančios Ingos kūrinius? Pagal amžių – nuo pačių jauniausių iki brandaus amžiaus damų; vyriausiai puoštai nuotakai buvo apie 50 metų. Pagal socialinę padėtį – daugiausia vidurinės klasės moterys, galinčios sau leisti vilkėti vienetinę vestuvinę suknelę. „O šiaip – tiesiog nuoširdūs, paprasti žmonės, kurie vertina išskirtinumą, kažką artimo sau įžvelgia mano kūriniuose“, – apibendrina kasmet vidutiniškai 100 nuotakų papuošianti dizainerė.
Elegantiškas, romantiškas, subtilus, švelnus, be ekstravagantiškų iššūkių – tokiais žodžiais apibūdinčiau savo stilių. Naudoju savitus spalvų derinius, daug gėlių motyvų. Vienas nuotakas privilioja stilius, kitas – bendravimas, trečioms rūpi tik kaina, ketvirtoms labai svarbu rekomendacijos. Taigi pritraukti klientę tampa labiau panašu į loteriją.
Nuomą vis atidėlioja
„Tolesnis mano suknelių gyvenimas nuo manęs mažai priklauso“, – paklausta apie grįžtamąjį ryšį, teigia neseniai antrąją vestuvinių suknelių kolekciją pristačiusi Inga. Tačiau per dešimt metų šiame versle sako pastebėjusi, jog apie 80 proc. vestuvinių suknelių su ženklu Inga Miltienienė nuotakos pasilieka atminimui arba persiuva į šventinį apdarą (kai suknelė labai patinka, jos paprasčiausiai nesinori niekam atiduoti).
Pasak Ingos, iš anksto išsakyto noro po šventės perdaryti suknelę į praktiškesnį apdarą niekada nebūna. Dažniausiai visos žiūri, kad suknelė atrodytų nepriekaištingai vestuvių dieną. Maždaug pusė klienčių dizainerei atsiunčia šventės nuotraukų arba parašo atsiliepimus. O būna, kad grįžtamasis ryšys pasiekia ir po kelerių metų – per šventinius reikalus, medaus mėnesį ir naujos šeimos rūpesčius tokie dalykai kaip suknelė paprasčiausiai pasimiršta. „Tačiau po kurio laiko į mane kreipiasi jaunosios draugės, giminaitės, kurioms patiko matytas mano darbas ir sau norėtų kažko panašaus“, – sako daugiausiai klienčių pagal rekomendacijas iš lūpų į lūpas sulaukianti versli mama.
Laikas nuo laiko bandanti imtis savo kurtų vestuvinių suknelių nuomos Inga šios minties neilgai trukus vėl atsisako. „Reikia pripažinti, kad suknelės labai susigadina. Medžiagos yra tokios gležnos ir trapios, kad nuo nešiojimo, o juo labiau – nuo cheminio valymo labai nukenčia. Kai matau suknelę išvalytą ir prisimenu, kokia ji buvo tik pasiūta, man asmeniškai ji nebepatinka ir aš pati tokios nesivilkčiau. Taigi ir kitai moteriai tokio drabužio, kuris nepatinka man pačiai, siūlyti negaliu“, – dėsto tokio sprendimo motyvus.
Po savaitės antrojoje straipsnio apie dizainerę Ingą Miltienienę dalyje skaitykite:
Manau, kad mamos verslas – labai geras pavyzdys vaikams. Matau, kad kaip mano dukros, kurioms dabar 13 ir 17 metų, netgi savotiškai didžiuojasi prieš klasės draugus, kad jų mamos darbas toks gražus, kūrybingas, moteriškas.
Ingos Miltienienės vestuvinių suknelių kolekcijos pristatymas portale delfi.lt
