Jolanta: kai drąsa nugali baimę (I)

Versli mama Jolanta Pileckienė šiandien į užsienio keliones ir dalykinius susitikimus sostinėje važinėja iš Marijampolės, nors prieš gerus aštuonerius metus tokios perspektyvos būtų kračiusis – Vilniuje gimusiai ir augusiai moteriai atrodė, kad visaverčio gyvenimo mažesniame miestelyje tiesiog negali būti.

Siekiantiems sėkmės versle ir asmeniniame gyvenime, populiarios motyvacinės technikos pataria aiškiai įvardyti savo tikslus, juos vizualizuoti ir jų kryptingai siekti. Pajutusi, kad išsvajotoji buhalterės profesija nebeteikia džiaugsmo, savo laiku taip darė ir mūsų herojė: šalia įrašų apie norimą kokybišką bendravimą, keliones ir asmeninį augimą Jolantos darbo užrašinėje vis rasdavosi tarsi vaiko ranka nupieštas namukas. Bet kai gyvenimas visa tai atnešė padėjęs ant lėkštutės, priimti dovaną nebuvo lengva, mat magaryčių kliuvo ir našlys su trim mažais vaikais bei tuomet dar mažas „Amway“ tinklinės rinkodaros verslas kažkur provincijoje.

Jolantos gyvenimas turėjo klostytis pagal visiems priimtiną schemą – gera pirmūnė mergaitė stoja į universitetą, įgyja paklausią specialybę, dirba samdomą darbą ir vargo nemato. Iš pradžių Jolanta schemos laikėsi: universitete pradėjo studijuoti verslo vadybą ir administravimą, po antro kurso pasirinko buhalterijos ir audito specializaciją, o nuo trečio – įsidarbino buhaltere.

Tik štai kokiais trečiais buhalteriavimo metais pradėjo jausti: ne ten, na, ne ten ji sėdi. Rutina, popieriai, vien sąskaitos ir ataskaitos, nebendravimas (sako, vienu metu buvo pradėjusi bijoti žmonių) – viskas ėmė slėgti. Sviestu neslydo ir asmeninis gyvenimas su tuomečiu draugu. Jolantai ant savo pečių teko išlaikyti visą bendrą jųdviejų ūkį, o tam, natūralu, reikėjo daugiau pajamų. Tada, pasak mūsų herojės, gyvenimas ir pradėjo klostytis labai įdomiai.

Trys norai ir erdvės troškimas

Įdėjusi skelbimą, kad ieško papildomo uždarbio, Jolanta sulaukė vienos kosmetikos kompanijos, dirbančios tinklinės rinkodaros principais, direktorės skambučio ir kvietimo susitikti. Naujoji veikla Jolantai patiko, šalia direktorės kabineto ji netruko atsidaryti savo procedūrinį ir makiažo kabinetą. Rytais į pagrindinį darbą išėjusi apie 7 val., po jo skubėdavo į kabinetą gražinti klienčių, ir namo parsirasdavo prieš vidurnaktį.

Taip ištvėrė pusmetį – darbas praktiškai surijo visą asmeninį gyvenimą, su gretimame mikrorajone gyvenčiais tėvais išeidavo pasimatyti kartą per du mėnesius. Galiausiai išsiskyrusi su draugu, Jolanta liko viena.

Tada galvojau: kokį porą metų gyvensiu sau, keliausiu, mokysiuos, bet naujų santykių tikrai nekursiu. Pamenu, užsirašiau 3 punktus, ką apskritai gyvenime norėčiau veikti. Pirmasis buvo kokybiškas bendravimas – toks, kai bendrauji su tau įdomiu žmogumi ir jauti, kad jis tave girdi, o tu girdi jį, kai pokalbiai teikia džiaugsmo, o ne sekina ar neramina. Antrasis – kelionės. Trečiasis – asmeninis augimas. Labai norėjau į save įdėti tiek, kad turėčiau ką atiduoti, kad būčiau reikalinga, kad tapčiau magnetu, traukiančiu žmones.

Tiesa, be šių trijų norų buvo ir ketvirtasis – veikiau, ne tiek noras, kiek ore sklandanti svajonė. Su broliu ir abiem tėvais augusi vieno kambario bute, Jolanta vis svajodavo apie namą su kiemu – pažadėtąją erdvę, kur visiems apsčiai užtektų vietos. Piešė tokį –  primityvų, kaip paišo vaikai, net be kamino – savo darbo vadove kokius 4–5 metus. Ir vis galvodavo, kaip būtų gera jame gyventi.

Rankų šiluma ir jokių mėlynių

2008 m. spalį kosmetikos kompanijos, su kuria bendradarbiavo Jolanta, direktorė pranešė žinią: pusantrų metų kas 3 mėnesius po vieną savaitgalį vyks specialūs mokymai lyderiams, iš viso 9 sesijos, kurių viena tokia iš nuosavos kišenės kainuos apie 600-700 litų. Jolanta dviem savaitėms paniro į skaičiavimus ir apmąstymus: asmeninio augimo norisi, juolab kad pati sau tokį tikslą išsikėlė, bet kaip išsisukti su pinigais? Likus kelioms dienoms iki seminaro pasakė sau: „Važiuoju“. Ir, dar pati to nežinodama, pasuko savo gyvenima visai kita vaga.

Antrąją seminaro dieną, atlikdama užduotį užmerktomis akimis, Jolanta parpuolė ir į medinę kėdės atkaltę kaip reikiant susimušė koją. Užduotį baigė vos tramdydama skausmo ašaras, o tada nuskubėjo į restoraną prašyti ledo. „Šaldau koją ir su baime galvoju, kad tik nebūtų skilęs ar lūžęs kaulas“, – dabar, žinoma, šypsosi.

O toliau… O toliau viskas buvo taip, kaip mes, mergaitės, svajojame: prasidėjo pertrauka, ir priėjo JIS. 🙂 Pasiteiravęs ar skauda, atsisėdo šalia, paprašė patraukti ledą ir ant sumuštos vietos uždėjo kairę ranką. „Per dvi minutes pajutau, kaip ta vieta pradėjo šilti ir dingo skausmas, nė mėlynės neliko. Padėkojau, atnešiau savo gelbėtojui kavos, ir tarp mūsų užsimezgė ryšys“, – lyg būtų buvę vakar, prisimena Jolanta.

Po trijų mėnesių vykusiame antrajame seminare jiedu su Rimu jau buvo pora, o dar po trijų atvyko kaip sutuoktiniai. Nuo pažinties pradžios iki vestuvių buvo praėjęs lygiai pusmetis.

Pamačiau šį vyrą kaip partnerį, kuriuo galiu pasitikėti, kuris, gyvendamas po pirmosios žmonos mirties vienas su trim vaikais, sugebėjo likti garbingas, nenusigėrė, nepaliko vaikų, kažko nepasidarė sau. Gyveno, augino vaikus, nepalūžo. Tikriausiai ta stiprybė ir papirko. Šalia tokio vyro kiekviena moteris jaustųsi saugi ir mylima.

2007 m. vasarai baigiantis Rimo šeima kaip tik buvo įsikėlusi į namą. Pirmoji jo žmona naujojo būsto jau nebespėjo pamatyti – likus keliems mėnesiams iki įkurtuvių, išėjo Anapilin. Kai po pusantrų metų našlystės Rimas pirmą kartą atsivežė Jolantą į svečius Marijampolėn, ją pasitiko kiemas ir apsčiai erdvės. Erdvės naujam gyvenimui.

jolanta P

Norėjo namo – gavo šeimą ir verslą

Ir tada, sako Jolanta, gyvenimo tikslų ir svajonių dėlionė susidėjo tarsi pati – ėmė pildytis tai, ko ji visada norėjo: atsirado ir ilgus metus pieštas namas, ir norimas verslas, kurį plėtodama gali kokybiškai bendrauti, keliauti ir augti kaip asmenybė, skirti laiko šeimai, mėgautis veikla ir kurti pajamas.

Tik dabar suprantu, kad kai tu paprašai kažko, nesvarbu ko, ir tau tai duoda, bet duoda taip įvyniota, kad reikia atpažinti – Dieve tu mano, juk to ir prašiau, – reikia rasti drąsos tą dovaną priimti, užuot pasakius „oi ne, ačiū, aš norėjau kitokio įpakavimo“. Šalia materialių dalykų – namo ir verslo – aš gavau tai, kas yra neįkainojama – artimą žmogų, šeimą, aktyvų gyvenimo būdą, suteikiantį laisvę realizuoti save.

Jolanta prisimena, kad mama, išgirdusi, jog dukra išteka ir iš Vilniaus kraustosi į Marijampolę, paplūdo ašaromis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų išties beprotiškas pasirinkimas: nepažįstama aplinka, trys svetimi vaikai, du iš jų – paaugliai, jokios motinystės patirties. „Bet kai jau aš ką nors nuspręsdavau, mamai užtekdavo vieno mano žvilgsnio, kad suprastų, jog stengtis perkalbėti beprasmiška, – sako dabar gausios 5 vaikų šeimos mama. – Taip buvo ir tąkart – pakako vieno vienintelio mano pažiūrėjimo, kad ji nusišluostytų ašaras ir pasakytų: „Kad ir kaip bus sunku, žinok, kad visada būsiu šalia ir padėsiu“. Turbūt tokios ir turi būti tikros mamos.

Išsikėlusi į miestą, kuriame, kaip iki tol manė, neįmanoma gyventi, dabar Jolanta iš tokių paikų įsitikinimų tik juokiasi ir Marijampole sako esanti labai patenkinta. Pirma, čia nepaprastai tauposi laikas, nes kelionė iki biuro trunka pora minučių, iki miesto centro – vos penkias, kai tuo tarpu sostinėje tam kasdien reikėdavo kone trijų valandų. Antra, lėtesnis nei Vilniuje gyvenimo tempas leidžia mėgautis laisvesniu ir paprasčiau planuojamu bendravimu – pakvietęs kavos, neišgirsi sorry, busy, šią savaitę negaliu.

Po savaitės antrojoje pasakojimo dalyje skaitykite:

Po pirmosios žmonos mirties praktiškai sustojo augti ir Rimo iki tol trejus metus su kompanija „Amway“ kurtas verslas – po sukrėtimo vyras rasdavo jėgų tik psichologinės pagalbos ir saviugdos mokymams. Į gyvenimą atėjus Jolantai, į verslą grįžo sėkmė – šiuo metu Rimo ir Jolantos Pileckių šeima yra pasiekusi„Amway“ Platina Founders lygį, turi savarankišką 700 vartotojų grupę ir gauna pasyvias pasikartojančias pajamas, kas mėnesį siekiančias kelis tūkstančius eurų.

PILECKŲ ŠEIMOS VERSLO PRISTATYMAS METINIAME „AMWAY“ KONGRESE


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.