Jolanta: kai drąsa nugali baimę (II)

Viduje jaučiu, kad savo pavyzdžiu vienam kitam žmogui galiu sukelti norą gyvenime padaryti kažką tokio, kad jis jaustųsi gyvenantis, o ne stumiantis vienodas dienas. Ir dar noriu parodyti, kad nebūtina būti lydere iš prigimties – ja galima tapti. Save gali padaryti tokią, kokia tik nori būti“, – drąsina savo pavyzdžiu versli 5 vaikų mama Jolanta Pileckienė iš Marijampolės.

Kaip jau rašėme pirmojoje šio pasakojimo dalyje, po pirmosios žmonos mirties praktiškai sustojo augti ir Rimo iki tol trejus metus su kompanija „Amway“ kurtas verslas – po sukrėtimo vyras rasdavo jėgų tik psichologinės pagalbos ir saviugdos mokymams. Į gyvenimą atėjus Jolantai, į verslą grįžo sėkmė – šiuo metu Rimo ir Jolantos Pileckių šeima yra pasiekusi„Amway“ Platininio verslo steigėjų (angl. Platina Founders) lygį, turi savarankišką vartotojų grupę ir gauna pasikartojančias pajamas.

Dabar, atsigręždama į tas dienas, galvoju, kad tinklinės rinkodaros verslas vis dėlto yra labai dėkingas, nes klasikinis verslas nežinia, ar būtų tokiu metu išsilaikęs, – svarsto Jolanta. – Atėjus tam sudėtingam laikotarpiui, Rimas jau buvo sukūręs tam tikrą pagrindą, jį palaikė tiek komanda iš apačios, tiek rėmėjai iš viršaus. Visi sujungė pajėgas tam, kad padėtų partneriui išsilaikyti.“

Po pirmosios žmonos mirties šis palaikymas ir pasiektas verslo lygmuo Rimui ištisus dvejus metus nešė likutines pajamas, kurios leido kukliai prasimaitinti ir išlaikyti tris vaikus. Į Rimo gyvenimą įžengusi Jolanta įkandin irgi pradėjo domėtis „Amway“ verslu: važiavo į mokymus, klausėsi žmonių iš vyro aplinkos istorijų. Pradėjusi analizuoti unikalią kompanijos patirtį, sako supratusi, kad ji laikosi ant 4 nepaminamų vertybių: šeimos, laisvės, vilties ir pripažinimo.

Į šį verslą atėjau todėl, kad pamačiau, jog galime jį kurti dviese kaip šeima: kartu keliauti, kartu augti, kartu burti komandą, kartu būti su vaikais. Čia galiu laisvai reikštis: viską daryti savo rankomis, savo kūrybiniu potencialu, savo protu ir sugebėjimais. Čia turiu viltį sukurti sau ir savo šeimai tokį gyvenimą, kokį tik panorėjusi, ir galiu šią viltį suteikti kitiems. O svarbiausia – sulaukiu už visa tai pripažinimo ir paskatinimo eiti toliau.

Samdomame darbe spėjusi patirti, kad visos pavaldinių iniciatyvos ir teikiami pasiūlymai atsimuša tarsi į stiklo lubas, o vadovui retai prireikia protingesnio už jį patį, Jolanta ilgainiui suvokė, jog niekada neperšoks tos nematomos klasikinio verslo, kuriame dominuoja vyrai, hierarchinės kartelės. Tradiciniai aplinkos modeliai aktyviai moteriai nežadėjo ir trokštamo pripažinimo: tėvai į mokykloje gaunamus aukščiausius pažymius reaguodavo tarsi į savaime suprantamą dalyką; kiek daugiau palaikymo pavykdavo sulaukti nebent iš mokytojų.

Dabartinėje tinklinės rinkodaros kompanijoje, su kuria dirba, anot Jolantos, labai įprasta žmogų už pasiekimus pagerbti dėmesiu ir pripažinimu. Kai už mažus laimėjimus mūsų heroję pradėjo rodyti kaip pavyzdį, kviesti pasisakyti nuo scenos, tai buvo labai stiprus paskatinimas. „Suvokiau, kad noriu daryti dar daugiau, noriu dalintis savo patirtimis viešai, noriu stovėti scenoje, nors scenos košmariškai bijau“, – taip energingai beria žodžius, kad net sunku patikėti, jog pernai Austrijoje, kur kreipėsi į kelis tūkstančius tarptautinio seminaro dalyvių, prieš užlipdama į sceną buvo netekusi balso.

Verslo vidurinė mokykla

Vertindama savo verslo pasiekimus kompanijos suteikiamų galimybių kontekste, Jolanta sako ką tik baigusi 12-ka klasių. Kita vertus, pasak jos, daugelis šiuo metu „Amway“ versle esančių žmonių norėtų būti Pileckių šeimos vietoje, t. y. pasiekti tiek, kiek pavyko jiedviem su Rimu.

Versli mama įsitikinusi, kad baigti tinklinės rinkodaros verslo vidurinę – pats sunkiausias uždavinys. Prisipažįsta, kad ir pačiai teko įveikti kelis sudėtingus savęs perlipimo etapus.

Pirmiausia, turbūt kaip ir daugelis kitų žmonių, negalėdavau pakęsti žodžio ne – toks atsakymas mane skaudindavo, priimdavau jį labai asmeniškai, negalėdavau suprasti, kaip drįstama atsisakyti galimybės, galinčios tiek visko duoti gyvenime, – ir dabar už aktyvų veikimą,o ne už pasyvų laukimą pasisako daugiavaikės šeimos moteris. – Galvodavau, kad jei jau žmogus verkia su kokiais 300 € arba išvis rymo prie bedugnės biudžeto duobės, o aš jam siūlau finansinės laisvės įrankį ir esu pasirengusi padėti nueiti jo įvaldymo kelią, neigiamamiems atsakymams ir išsisukinėjimams „čia ne man” paprasčiausiai neturėtų likti vietos: atsiprašau, koks ne tau? O tamsta turi iš ko rinktis?“.

Dar labai sunku Jolantai būdavo paskambinti ir pasikviesti į susitikimą. „Gal dėlto, kad buvau kukli ir labai jautri“, – svarsto. Bausdama save už perdėtą kuklumą, o gal tiesiog tempdama laiką, mūsų herojė griebdavosi pačios nemėgstamiausios veiklos – drabužių lyginimo. „Lygini, lygini,o paskui žiū, – jau devinta vakaro, per vėlu skambinti. Et, ir gerai, rytoj paskambinsiu“, – atvirai apie kamavusią baimę palikti psichologinio komforto zoną dabar jau lengvai pasišaipydama iš savęs kalba moteris.

Judėjimą verslo sėkmės link pristabdydavo ir niūrus stereotipinis tinklinės rinkodaros supratimas, gyvavęs dar prieš 4–5 metus. Šiandien Jolanta sako į tai jau nelabai bekreipianti dėmesio, nes internetinėje erdvėje vis daugiau pasirodo straipsnių, knygų, ekspertų, kalbančių apie šią verslo organizavimo formą kaip ateitį daugeliui kompanijų.

Tad ir aš kažkaip atsipalaidavau“, – šypsosi. Juo labiau kad ir patys su vyru kūrė ir tebekuria teigiamą šio verslo įvaizdį: aplinkiniai Pileckius pažįsta būtent kaip tinklinės rinkodaros verslininkus, tvarkingos daugiavaikės šeimos tėvus, kurie stengiasi, dirba, nepasiduoda. „Kuo daugiau tokių šeimų bus, tuo mums visiems geriau“, – įsitikinusi.

Tik su laiku, kai pati užaugi, subręsti, susivoki, kur link eini, gali paskui save kviesti ir kitus. Darbas su savimi, įsisąmoninimas, ką veiki, kur nori papulti, supratimas, ką apskritai gali ir nori duoti žmonėms – visa tai ir buvo ta verslo vidurinė mokykla“, – apibendrina abiturientė.

Dabar, pasak verslo vidurinę baigusios Jolantos, prasideda universitetas, o ir jį baigus – anaiptol ne mokslų pabaiga. Verslaujant su „Amway“ esą galima mokytis ir mokytis be galo: perspektyvų šiame versle jiedu su Rimu mato didelių, tad ateinantiems dvejiems metams turi naujų tikslų ir yra pasirengę dėl jų stengtis.

Pavyzdžiui, po gero mėnesio marijampoliečiai Pileckiai leisis į 6 dienų trukmės lyderių rengimo seminarą Maroke, kurį apmoka „Amway” – tai įvertinimas, dovana ir paskatinimas už jų darbą. Kitais metais atžaloms yra prižadėję važiuoti į kompanijos rengiamą šeimų stovyklą Turkijoje, į kurią nemokamai leidžiama atsivežti visus nepilnamečius vaikus. „Trys mūsų mažieji laukia nesulaukia tų kitų metų, ir aš kaip mama negaliu nepadaryti kažko, kad mūsų ten nebūtų“, – užtikrintai dėsto save tokią, kokia visada norėjo būti, per verslą ir motinystę sukūrusi mama.

Trečiojoje pasakojimo dalyje po savaitės skaitykite:

Šiandien sėkmingai verslą plėtojanti Jolanta ir toliau nekeičia nuomonės: į sėkmę veda tik aktyvus veikimas, nuolatinis savęs ugdymas, kūrybiškumas ir drąsa rinktis sudėtingesnį kelią. Nepaisant kelių pasitaikiusių sunkmečių, Pileckiai tvirtina niekada nesvarstę galimybės emigruoti, o juo labiau – kreiptis pašalpų. „Jei bėdai prispaudus dėl duonos kąsnio reikėtų eiti ir valyti grindis – eičiau ir valyčiau“, – principui užsidirbti, o ne prašyti ištikima daugiavaikė mama. Nors, prisipažįsta, verslui dar tik įsibėgėjant, būdavo, kad parduotuvėje prie kasos tekdavo rinktis, šiandien vaikams pirkti pieno ar batono.


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.