Kasdien noriu bandyti gyventi geriausiai, kaip galiu

supynes

Juk teko būti paragintai džiaugtis? Net primygtinai, priekaištaujančiai: džiaukis šia akimirka, šia diena, laikas taip greitai prabėga (prisiminiau G. Beresnevičių: „Kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų“).

Kartas nuo karto paieškau, ką moterys kalba apie džiaugsmą, džiaugimąsi. Kai reikia patikinimo, kad esu ne viena tokia – na, kuriai pasitaiko nepasidžiaugti kurį pusdienį. Ir kuriai kaip druska ant žaizdos pažirtų, pavyzdžiui „O man viskas taip greit pralėkė, net nepamenu kokių tai sunkumų. Džiaukis!“ (apie studijų, darbo, verslo, šeimos gyvenimo pradžią ar eigą). Taip taip, gyvenimas tikrai greitai lekia. Ir tikrai tikrai reikia juo džiaugtis! Bet suprantat, apie ką aš, ar ne?..

Brene Brown, Elizabeth Gilbert, Glennon Doyle Melton, Holly Scheer, Barbara Sher, Kay Warren – nuo tikinčių kažkuo iki krikščionių, nuo progresyvių iki konservatyvių, jos skirtingos ir įdomios (kiekviena, įvedus į paiešką, turi ką papasakoti). Tai va, šių moterų mintys, šiandien persipynusios mano galvoje, byloja: visaip būna.

Šiuolaikinės moterys nelabai turi aiškumo ir pavyzdžio, kaip gyventi, skirtingai nuo ankstesnių kartų. Užtat daug laisvės. Ir daug progų neurozėms 🙂 Pagundų bandyti nusiteikti pozityviai (lyg neatėjus įkvėpimui, nereiktų eiti į darbą, rūpintis vaikais ar tiesiog nusiprausti). Galimybių ir net neišvengiamybės nuolat ieškoti, įsiklausyti į save (kita vertus, jei koks chirurgas kasryt pakilęs svarstytų: man šiandien nuotaika šiek tiek paoperuot ar vis dėlto ne?.. Arba moksleivis, kas rytą minantis tuo pačiu takeliu į mokyklą, paklausytų savo širdies ir nusuktų, kur džiugiau?..).

Panašu, kad nusiteikimas nusiteikimu, o savo darbą, pareigą, pašaukimą reikia įvykdyti. Nelabai kas ir džiūgauja kiekviename žingsnyje. Kartais apskritai tenka pakentėti sukandus dantis, o pasidžiaugti tik pasiekus tikslą (arba paliūdėti – taip ir nesulaukus rezultato). Džiaugsmas ir nedžiaugsmas dažniausiai esti greta, lyg sujungtos geležinkelio bėgių sijos.

Vienas profesorius mums sakydavo: „Protas irgi krikštytas“. Būtent! Kai reiks, ne seksiu širdimi, o ji te paklausys proto, kuris atsimena, kad tik dėkingas būna džiugus, o aš kasdien noriu bandyti gyventi geriausiai, kaip galiu. Kiekvieną dieną. Daug dienų. Kurios tikrai ūmiai pralekia (nors kai kurios tęsiasi po kelis metus), kad gali šliūkštelt draugei: „O aš jau ir nepamenu…“.

Galiu pasirinkti džiaugsmą. Kai nuovargis, baimė, neaiškumas – tiesiog džiaugtis: protu, kol (vėl) nudžiugs ir širdis. Ir kitai papasakoti, kai pasiguodžia, kad nežinia, kaip čia kas ir kodėl, ir kas bus, ir ką daryti.

Sakau, bepigu chirurgams. 🙂

Vilmos Sabutienės tinklaraštis


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.