Kunigas Rytis Gurkšnys: iš kur pasisemti stiprybės vadovams (I)

Kunigas Rytis Gurkšnys1

Tik atrodo, jog vadovai yra visagaliai. Iš tiesų jie turi daug baimių bei nepasitikėjimo, patiria įvairių krizių, savo viršūnėse jaučiasi labai vieniši“, – sako Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius, kunigas jėzuitas Rytis Gurkšnys, daugiau kaip dešimtmetį rengiantis ugdomojo vadovavimo (koučingo) mokymus, patariantis vadovams asmeniškai. 

Lyderystės žinių R. Gurkšnys sėmėsi JAV esančiame Benediktinų universitete, kur įgijo Vadybos ir organizacinio elgesio magistro laipsnį, o šios šalies Westono Jėzuitų teologijos mokykloje – dar ir dvasingumo magistro laipsnį. Beje, prieš pasukdamas dvasiškio keliu, Vilniaus universitete jis studijavo ekonomiką ir vadybą.

Su R. Gurkšniu kalbėjomės apie tai, kokios vidinės savybės padeda vadovams išpręsti problemas, ištverti pasitaikančias krizes ir patirti dar didesnę sėkmę.

Jūsų nuomone, kur slypi sėkmingo vadovavimo paslaptis?

Lyderystė yra labai plati sritis. Žinoma, vadovui reikia viską organizuoti, planuoti, tvarkyti. Bet kartu jis turi ugdyti savyje lyderio dvasią, stengtis atskleisti vadovavimo talentą, o tai reiškia – mažiau nurodinėti, daugiau klausti ir klausytis, stebėti, kur slypi darbuotojų potencialas, kur jie gali geriausiai save išreikšti, kas jiems patinka, ką atlieka su džiaugsmu. Tada – nukreipti pavaldinius į tas sritis, kurios tinkamiausios pagal jų talentus bei užsidegimą veikti, kur jie dirbtų nors ir už mažesnį atlygį, bet su džiaugsmu.

Kai lyderis vadovauja „koučingo“ arba ugdomojo vadovavimo būdu, tada ir jo paties darbas palengvėja – reikia mažiau pastangų nurodinėjimams, įsakinėjimams, kontroliavimui, baudimui. Jei darbdavys padeda pavaldiniams atsiskleisti, jie darbuojasi negailėdami savęs, nes daro tai, ką sugeba geriausiai, kas jiems patinka. Tai turi teigiamos įtakos ir žmonių tarpusavio santykiams, jų sveikatai, savijautai.

Aišku, ne visada lengva sukurti sąlygas, kad kiekvienas pavaldinys galėtų plėtoti savo talentus. Tai riboja ir įmonės galimybės, – juk privalu įgyvendinti tam tikrus jos tikslus bei užduotis. Vis dėlto tikiu, kad vadovai gali atrasti šiek tiek papildomo laiko, padėdami darbuotojams atsiskleisti, darbuotis pagal savo pašaukimą.

Žinoma, kartais tenka priimti sunkius sprendimus, atleisti žmones. Tai reikia padaryti matant, jog pavaldinys kenčia tame darbe, įstaigoje, organizacijoje, kad jam ten nėra tinkamos vietos, galimybių atsiskleisti. Reikia žengti šį drąsų žingsnį, paleisti darbuotoją ar sudaryti jam galimybę atrasti save kitur. Kai žmogui neleidžiama išeiti, jam daroma meškos paslauga, nuo to kenčia ne tik jis, bet ir kiti.

Turbūt ne visada lengva suderinti verslą, pelno siekimą bei saviugdą, dvasingumą.

Taip, tai didelis iššūkis vadovams. Beje, kalbėdami apie dvasingumą įmonėje, nekalbame apie maldos grupių kūrimą, pamokslavimą ar Švento Rašto principų taikymą. Pirmiausia turime omenyje vadovo asmenybės ugdymą. Juk nuo vadovo charakterio priklauso labai daug. Jeigu jis neskiria dėmesio savo charakterio, įpročių ugdymui, tada kyla didelės įtampos ir problemos, vargsta visi, o ir pats vadovas. Būdamas piktas, nervingas, grubus ar nemandagus, jis sukelia stresą visiems, blogina atmosferą ir tarpusavio santykius organizacijoje, o nuo to priklauso ir įmonės rezultatai.

Net moksliniais tyrimais patvirtinta, jog įmonės rezultatai tiesiogiai susiję su vadovo charakteriu: kuo daugiau dėmesio jis skiria tam tikrų savo savybių ugdymui, tuo geresni įmonės pasiekimai. Yra atlikti ir skaičiavimai, kokios finansinės grąžos sulaukia įmonės, investuojančios į vadovo ugdymą, koučingo paslaugas.

Kokie dar elgsenos įpročiai prisideda prie sėkmingo problemų sprendimų?

Labai svarbu mokėti neskubėti, o ypač – stresinėse situacijose. Skubant priimti sprendimai dažnai būna deramai neapgalvoti, todėl klaidingi. Dera ugdyti įprotį prieš priimant sprendimus skirti laiko apmąstymams ar maldai.

Taip pat svarbu išmokti pripažinti, jog nesi visagalis, ne viską gali išspręsti pats. Į sprendimų priėmimą verta įtraukti kitus žmones, dalintis atsakomybe, nesusikrauti visko ant savęs vieno. Sudėtingų situacijų metu ypač aktualu įtraukti į problemų sprendimą kuo daugiau žmonių, sulaukti jų pagalbos, patarimų.

Dar vienas svarbus momentas – mažiau pažadėti, daugiau įvykdyti. Dažnai stebime neatitikimą tarp vadovų žodžių ir veiksmų: jie pažada daug, bet paskui nespėja, nenori ar nesugeba įvykdyti. Todėl vadovas turi ugdyti įprotį mažiau žadėti, daugiau ištesėti. Tai labai svarbus charakterio įprotis, apie kurį dažnai nesusimąstoma. Principas „pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai“ niekur neveda, jo laikantis dažnai kyla papildomas stresas, įtampa bei nepasitenkinimas, vadovas praranda nemažai kitų žmonių pasitikėjimo.

Antrojoje pokalbio su kun. Ryčiu Gurkšniu dalyje skaitykite:

Nesėkmės ištinka, kartais – ir labai didelės, patiriama finansinių nuostolių, nukenčia daug darbuotojų ir klientų, įmonės žlunga, laukia teismų maratonas. Ar čia dar gali padėti dvasingumas?


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0