Lino drabužis kaip rūko apkabinimas

sandra babravičienė

Kai Sandrai buvo 5-eri, prosenelė jai padovanojo pirmąją siuvimo mašinėlę – mažytę, vaikišką, bet tokią tikrą, kad ja galėjai nusiūti tiesią siūlę. Nuo tų dienų iki dabarties nueitą kelią prekės ženklo „Rūkas“ savininkė vadina keliu nuo poreikio apsirengti iki laisvos kūrybos: „Viena yra kurti tam, kad aprengtum žmogų, kita – turėti erdvės savo mintims. Pastarasis dalykas yra prabanga“.

Mūsų herojei Sandrai Babravičienei augti teko tais laikais, kai drabužiai buvo deficitas, o pasipuošti norėjosi. Tad sena rusiška siuvamoji, kuria laisvu nuo darbo batų fabrike laiku pagal užsakymus klientams siuvo dar Sandros močiutė, tarškėjo nesustodama – iš senų mamos suknelių ir paltų Sandra kurpė sau tokius apdarus, kad juos išvydusios klasės draugės klausinėdavo, kur tokių gauti ir joms. Tada drabužių kūrėja prisipažįsta dar nedrįsdavusi sakyti, kad čia jos rankų darbas. Tačiau vėliau kažkaip išaiškėjus tikrajai tiesai, ėmė driektis norinčiųjų gražiau apsirengti eilės. Sandrai tai reiškė, kad draugės po pamokų eidavo į vakarėlius, o ji grįždavo namo siūti užsakyto palto ar suknelės.

Man malonus pats sąlytis su audiniu – aš randu tame ramybę, čiupinėdama audinius apsiraminu. Savo versle tiesiog susiejau tai, kas man malonu iš prigimties ir gera. Vaikai tam nesutrukdė, kaip tik dar labiau pastūmėjo stengtis. Apskritai apie verslą galėčiau pasakyti tik tiek: arba verslumo dvasia tavyje yra, arba jos nėra. Jeigu ji duota, žmogus bet kur ir bet kada įžvelgs, ką ir kaip gali daryti.

Sumanymą tęsti mokslus Stepo Žuko technikume aplinkiniai supeikė kaip per prastą, tad studijoms buvo pasirinkta namų ūkio technologijų specialybė Žemės ūkio universitete („kad būtų ir šiek tiek dizaino, ir siuvimo“). „Taip, šių dalykų buvo, bet per pačią pirmąją paskaitą mums aiškino, kaip nusiūti tiesią siūlę, o aš tuo metu jau pristatinėjau pirmąją savo drabužių kolekciją salone“, – tą jausmą, apėmusį supratus, kad pataikei į atsilikusį traukinį, prisimena pašnekovė.

Įkandin studijų sekusius trejus metus darbo pagal specialybę mokykloje pakeitė pirmosios dukters gimimas. Ir štai tada, būdama 23-ejų, Sandra tvirtina pajutusi, kad grįžti į buvusią darbovietę visai nesinori – geriau jau daryti tai, kas miela širdžiai. Vėl kibo į mokslus, šįkart – rinkodaros. Apjungus šią sritį su drabužių kūryba, Sandros gyvenime pamažu ėmė ryškėti tai, kas šiandien vadinama prekės ženklu „Rūkas“.

Diktatorė rinka

Vien iš drabužių dizaino ir siuvimo pastaruosius 4–5 metus gyvenanti Sandra tvirtina, kad verslui pradėti apsiėjo be stambaus pradinio įnašo, mat didelių kolekcijų iš karto nesiėmė ir rūbų modelius kūrė po vieną. Dabar sezonui esą sukuria apie 20 skirtingų gaminių, kurių tiražai siekia tiek vienetų, su kiek didmenininkų bendradarbiaujama. „Jeigu klientė nori pasikartojančio ankstesnio modelio, labai sudėtinga jį pagaminti: vien medžiagos išaudimas trunka apie 6 savaites, o pats gamybos procesas nuo dažymo, džiovinimo iki siuvimo – dar apie 2 savaites“, – skaičiuoja gaminių atsargų nekaupianti Sandra.

Padarius vieno modelio tiražą, imamasi kito modelio ir kitos spalvos, nes ženklu „Rūkas“ žymimų drabužių spalva – taip pat unikali. „Užtat su tokiu pačiu drabužiu sutikti kitą moterį iš tikrųjų sudėtinga“, – tvirtina kūrėja. Sprendimą savo produkciją tiekti į ribotą kiekį pardavimo taškų versli mama aiškina paprastai: norisi, kad sektųsi tiems žmonėms, su kuriais jau dirbama, nes verslo partnerių sėkmė – tai ir jos pačios asmeninė sėkmė.

Kuriamus drabužius Sandra vadina skirtais vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančioms klientėms, kurios už suknelę gali mokėti apie 90–100 EUR. „Rūko“ drabužių pirkėjoms esą ne tiek svarbu natūralus lino pluoštas – pirmiausia jos pabrėžia, kad rūbai nėra masinės gamybos ir lietuviški.

Tos moterys, kurios supranta, kokia tai prekė, nesako, kad brangu, perka nesiderėdamos ir netgi klausia, kada bus naujų modelių. Ypač malonu sulaukti skambučio kaip padėkos už tai, kad su mano rūbu moteris jautėsi žavinga, išskirtinė, pastebėta.

Minkštų it rūkas drabužių galima įsigyti Klaipėdoje, Vilniuje, Utenoje, Marijampolėje, užsienyje jais kol kas prekiaujama tik Latvijoje. Kurį laiką prekiauta ir Švedijoje,  bet šiuo metu prekyba sustojusi. Pasak Sandros, užsienio partneriai ją visada susiranda patys: tiek latviai, tiek švedai unikalaus lino suknelių nusipirko Lietuvoje ir pasiūlė jomis prekiauti savo parduotuvėse.

„Kadangi man reikia pragyventi iš drabužių verslo, stengiuosi taikytis prie rinkos. Prekes pavadinčiau dviejų stilių: vienos suknelės yra kasdienio nešiojimo, tinkančios į darbą, kitos – skirtos laisvalaikiui. Man labiau prie širdies tie darbai, kurie reikalauja daugiau kūrybos, bet rinka diktuoja tai, ko jai reikia. Klientės pačios pasako, ar kokio ilgio turėtų būti suknelė, kokios turėtų būti jos rankovės, iškirptė. Suderinus mano kūrybinius užmojus su šiais atsiliepimais, išeina perkamas produktas“, – sėkmės formulę atskleidžia Sandra.

Suknelės-transformerės

Specialiai apdorotas lino audinys – štai toji paslaptis, kodėl moterys taip mėgsta Sandros kuriamus drabužius. Sandra jį vadina pačios sugalvotu terminu virtas linas ir čia pat ima aiškinti begalę niuansų: linas turi būti augęs tam tikroje, šiukštu nepermirkusioje dirvoje, jo plaušas – tinkamos tekstūros, kad išaudus ir apdorojus termiškai, medžiaga tinkamai kristų. Kartais esą prireikia 10 ir daugiau dažymų ar terminio apdorojimo ciklų, kol pavyksta gauti norimą rezultatą. Dar viena įdomi detalė – „Rūko“ drabužiai pirmiausiai pasiuvami, tik paskui dažomi.

Verslininkui protinga darant kiekvieną žingsnį pasižiūrėti, ką veikia konkurentai. Bet aš labiau žiūriu į kitus tam, kad nepadaryčiau to paties, nes mados srityje egzistuoja deja vu. Būtent dėl to mano audiniai yra kitokios faktūros, o vadinamasis virtas linas – mano braižas.

„Ši technologija nėra mano studijų rezultatas – tai ieškojimų ir bendro darbo su fabrikais vaisius“, – nuopelnais linkusi dalytis versli mama. Kaip ir galutinio rezultato nepasilieka vien sau, mat dėl specifinių audinio savybių drabužį kiekviena klientė gali susiformuoti kokio nori ilgio ir pločio. Pasak Sandros, viską lemia džiovinimas: nori iki 20 cm ilgesnio drabužio – džiovink jį ant pakabos, nori trumpesnio ar kitokio pločio – atitinkamai suformuok ir džiovink ant rankšluosčio ar džiovyklos; ir taip kiekvieną dieną, jei tik širdis geidžia vis kitokios formos. „Spalva tikrai nenusiskalbia – išbandyta daug kartų“, – garantuoja kūrėja.

Dukros mokosi iš mamos

Dukterų požiūrį į tai, ką daro mama, Sandra vadina puikiu, o pokalbiui pasisukus vaikų auginimo tema, kaip ir daugelis kitų mūsų pašnekovių, pabrėžia, kad motinystė jai netrukdo derinti kūrybos ir darbo. „Radosi valanda kita tarp mokyklos ir būrelio – vežuosi vaiką į derybas ar sutarties pasirašymą. Tai savotiškas ugdymo, auklėjimo metodas, kai vaikas nuo pat mažų dienų mokomas nebijoti bendrauti, stebi aplinką, mato, kaip suaugusieji tariasi, kalbasi, derasi“, – apie išnaudojamas progas kalba Sandra.

Kartą, kai dukrai buvo kokie ketveri, atsivežiau ją į derybas. Kol su partneriais šnekėjomės, ji piešė, piešė, o kai atėjo lemiamas momentas pasirašyti sutartį, staiga pakėlė galvą ir ramiai sau partneriams sako: „Tai pasirašykit“.

Su vyresniąja, kuriai dabar 13 metų, versli mama kalbasi apie specialybes, profesijas, veiklos kryptis, vedasi kartu į susitikimus, kad pamatytų, kaip kas vyksta. „Tiesiog stengiuosi maksimaliai duoti vaikui tai, ką galiu duoti kaip mama: auklėjimą, bendravimą, aiškinimą apie ateitį, nes jis kažkada turės savo gyvenimą“, – dėsto Sandra.

Ar vyresnėlė perims verslo vairą iš mamos – dar nežinia: nors dailės srityje raško laurus, visos mintys sukasi apie mediciną. Greičiausiai į mamą panaši bus mažoji, kuri lygiai taip pat mielai žaidžia su atraižomis, o medžiagos gabalėlis jai – vertybė. Sandra jau pastebėjo, kad būtent jaunėlė atkreipia dėmesį į medžiagos faktūrą, spalvą, kitokį siluetą, ir kaip tokių metų vaikas turi labai gerai išlavintą estetinį rūbo pajautimą.

Būtent dukros dažniausiai pastebi ir moteris, vilkinčias mamos kurtais rūbais. O tarp jų – ir menininkės, ir politikės. „Tada taip miela, toks gražus pripažinimas. Nors turbūt vargu, ar labai jau jos žino tą mano prekės ženklą – joms turbūt gražu, patogu, ir tiek, – kuklinasi. – O man malonu, nes jei nešioja, vadinasi, tinka ir vertina.“

Prekyba prekės ženklo „Rūkas“ drabužiais Lietuvoje

Prekyba prekės ženklo „Rūkas“ drabužiais užsienyje

Sandra Babravičienė Žinių radijo laidoje „Versli mama“


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.