Dalykiškos, koncentruotos, neišgalvotas problemas aiškiai įvardijančios – tokį įspūdį socialinių reikalų ekspertui, dirbusiam ir organizavusiam socialinį darbą nuo savivaldos iki valstybinio lygio, Artūrui Melianui paliko verslios mamos, birželio 8 d. atėjusios į pirmąjį diskusijų su politikais ciklo renginį Seime. Jokiai partijai neatstovaujančio Artūro išsakytas pasiūlymas nelaikyti motinystės draudžiamuoju įvykiu sulaukė vienareikšmio verslininkių pritarimo, bet sukėlė aršų politikų apsižodžiavimą.
Kokį bendrą vaizdą apie vaikus auginančių verslininkių problemas susidarėte po pirmojo verslių mamų susitikimo su politikais Seime?
Iš verslių mamų pusės buvo labai koncentruotai ir aiškiai įvardytos motinystės ir verslo derinimo problemos – matyti, kad situacijos konkrečiai išgyventos, o ne iš piršto laužtos. Manau, kad politikai, kokių bebūtų partijų ar nepartiniai, privalo šiuos pasakojimus išgirsti ir siekti permainų, registruodami atitinkamas įstatymų pataisas.
Tiesą sakant, mane labai nuvylė ir nustebino Seimo narių, ypač iš valdančiosios daugumos, arogantiškas požiūris į verslias mamas, nes iš pradžių su jomis buvo bandoma kalbėti atsainiu tonu, maždaug ką čia atėjot ir šnekat nesąmones, mes čia viską žinome, čia Sodros pajudinti apskritai negalima, nes tada viskas bus labai blogai. Tai rodo kai kurių seimūnų neadekvatumą; veikiausiai jie užsisėdėjo Seime ir nebejaučia realybės, traktuoja save kaip pusdievius. Rinkėjai turėtų pagalvoti, ar šiems žmonėms nereikėtų stipraus šalto dušo, kuris pagaliau grąžintų juos į realų lietuvišką gyvenimą.
Jūsų siūlymas netraktuoti motinystės kaip draudiminio įvykio sukėlė bene audringiausias diskusijas. Iš tiesų, susilaukusi vaiko moteris nepraranda gebėjimų generuoti pajamas, tik trumpuoju laikotarpiu tam dažnai pritrūksta laiko.
Pasiūlymas iš tiesų rimtai svarstytinas, juo labiau kad daug valstybių taip daro, t. y. remia vaiko auginimą per vaiko pinigus. Toks modelis, pavyzdžiui, yra paplitęs Jungtinėje Karalystėje: pinigai šeimą pasiekia ne per socialinio draudimo sistemą, o per išmoką vaikui. Lietuvoje buvo pasirinktas kelias susieti vaiko auginimą su socialine draudimo išmoka, kas galbūt nėra visiškai korektiška, nors pačią socialinio draudimo logiką aš suprantu – apdrausti žmones ir išmokėti jiems tam tikras išmokas, jeigu jie, pvz., ligos atveju, praranda pajamas.
Vaiko gimimas ir auginimas yra labai svarbus įvykis šeimos gyvenime ir turi būti iš esmės remiamas valstybės, ypač esant dabartinei Lietuvos demografinei padėčiai. Vis dėlto tai nėra nei liga, nei trauma ar negalia, dėl kurių vienareikšmiai prarandama galimybė užsidirbti pajamų.
Ilgalaikėje perspektyvoje vaikų auginimas neša didelę ekonominę naudą valstybei: vaikai yra būsimieji BVP kūrėjai. Ir dar klausimas, kas ilgainiui to BVP sukuria daugiau: ar vaikų apsisprendusi neturėti moteris, ar mama, kuri išaugina 2–3 vaikus. Todėl turint omenyje tragišką gimstamumo ir jaunų žmonių emigracijos iš Lietuvos situaciją, reikėtų rimtai svarstyti ženklią paramą šeimoms, susilaukusioms vaikų.
Kad nebūtų staigaus šuolio ir neigiamo poveikio valstybės biudžetui, trumpuoju laikotarpiu reikėtų palikti dalį draudiminės išmokos, susietos su buvusiomis iki gimdymo draudžiamosiomis pajamomis. Toks dvinaris modelis galėtų egzistuoti kurį laiką; vėliau būtų visiškai pereita prie vadinamųjų vaiko pinigų, kurių tikslas – nepriklausomai nuo buvusio mokslo, darbo ir pan. suteikti visoms mamoms vienodas sąlygas auginti ir ugdyti savo vaikus.
Dabar pasitaiko absurdiškų situacijų, kai pagimdo jokio darbo stažo ir draudžiamųjų pajamų neturinti studentė, už kuklią gaunamą išmoką sunku patenkinti net kasdienius poreikius. Ne ką geresnė situacija mamų, vykdančių individualią veiklą pagal pažymą. Todėl manau, kad kiekvienas vaikas turėtų gauti vienodą išmoką, nepriklausomai nuo to, kokias draudžiamąsias pajamas iki jo gimimo gavo tėvai. Valstybė privalo skatinti gimstamumą ir sukurti tokias sąlygas, kurios mamoms ir tėčiams leistų jaustis oriai.
Juo labiau kad šiuo metu egzistuojančios socialinių išmokų lubos ne vienai daugiau nei vidutiniškai uždirbančiai mamai sukelia nuoskaudą: daug valstybinio soc. draudimo įmokų sumokėjusi įmonės direktorė vis tiek gauna tiek pat, kiek jos sekretorė.
Principas nesieti išmokų su draudžiamosiomis pajamomis ir atiduoti mamai visą jai priklausančią sumą gali sukelti didžiulį pasipriešinimą. Todėl, manau, vertėtų siekti tarpinio varianto, nustatant gana aukštas išmokų lubas. Kokio aukštumo – reikia rimtai paskaičiuoti.
Vaiko pinigų mokėjimas atrištų veikliai moteriai rankas legaliai imtis verslo ir užtikrintų, kad ji nesėdėtų namie vien dėl to, kad gauna iš „Sodros“ pinigų ir, bijodama juos prarasti, vengia užsidirbti papildomai oficialiai.
Pasitaiko kuriozinių situacijų, kai epizodiškai dalyvaujantys nevyriausybinėje veikloje, tarkime, pardavę labdaros akcijos metu išvirtos uogienės stiklainį, žmonės susilaukia valstybės sankcijų ir nukenčia finansiškai. Man atrodo, kad valstybinės institucijos turi rimtesnių darbų, nei gaudyti tokius „nelegalus“.
Fiksuoti vaiko pinigai tektų ir vadinamosioms asocialioms šeimoms. Ką siūlote daryti tokiais atvejais?
Tokia problema iš tiesų yra, tačiau, kalbant alegoriškai, jei iš cukraus kartais gamina naminę degtinę, dar nereiškia, kad reikia uždrausti pardavinėti cukrų. Reikia su tokiomis šeimomis rimčiau dirbti socialinį darbą, daugiau investuoti į socialinius darbuotojus, psichologus ir kt. Vien dėl to, kad yra nedidelė dalis socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, primesti visiems likusiems ne visai tinkamą socialinės paramos modelį, mano galva, nėra teisinga. Galbūt reikėtų numatyti tam tikrus saugiklius: pavyzdžiui, Austrijoje, gimus vaikui, atidaroma speciali sąskaita, kurioje kaupiama dalis valstybės mokamų lėšų ir tie pinigai išmokami vaikui sulaukus pilnametystės.
Kita vertus, ES senbuvėse yra išbandyti keli pasiteisinę sprendimai. Pirmiausia reikia siekti suaugusių šeimos narių užimtumo, antra, atitinkamos tarnybos turi suteikti socialinę ir psichologinę pagalbą. Lietuvoje tokios pagalbos turi būti daugiau, o tai reiškia, kad reikia investuoti į socialinius darbuotojus, kad jie būtų aukštesnės kvalifikacijos, o, galų gale, ir patys geriau uždirbtų.
Radikaliausi kritikai turbūt pasakytų, kad socialinių įgūdžių stokojančioms šeimoms apskritai reikia riboti galimybę susilaukti vaikų.
Pasaulio istorija parodė, kad prievartiniai gimstamumo reguliavimo metodai neduoda laukiamo rezultato, jis dažniausiai būna atvirkščias, o kas baisiausia, kad tais metodais imama piktnaudžiauti. Todėl aš nesu tokių priemonių šalininkas. Esu už tinkamų įgūdžių formavimą ir skatinimą.
Privalomasis sveikatos draudimas (PSD), kuriuo kiekviena daugiavaikė versli mama, dirbantis moksleivis ar studentas apmokestinami dvigubai, kelia itin daug nepasitenkinimo. Ką jūs apie tai galvojate?
Kiek esu susipažinęs, daugelyje valstybių taikoma pakankamai griežta praktika: sveikatos draudimas yra surištas arba su konkrečia fiksuota įmoka, arba su pajamomis, t. y. tam tikras procentas jo pajamų surenkamas kaip PSD. Ir šiuo atveju nesvarbu, kad žmogus galbūt dirba per kelias vietas ir vienur uždirba daug, o kitur tik prisiduria. Manau, griauti šią sistemą netikslinga, nes rasis visokių išimčių, kas nėra gerai. Todėl nesu labai optimistiškas, kad PSD tvarka būtų pakeista taip, jog šį mokestį reikėtų mokėti tik nuo vienoje darbovietėje ar vienos kurios rūšies gaunamų pajamų. Tai nebūtų teisinga.
Ne paslaptis, kad dalis verslių mamų savo verslo nerodo skaidriai, ir taip mokesčių nemokėjimo kultūra prasideda jau šeimoje. Kaip apskritai motyvuoti žmones mokėti mokesčius?
Pirmas ir aiškus dalykas – atsisakyti įvairių absurdiškų reikalavimų ir reguliavimų iš valstybės pusės. Žmones piktina ne mokesčiai kaip tokie, o tai, kad jie yra neteisingai apskaičiuojami, brangiai administruojami arba juos mokant jaučiama skriauda. Lietuvoje nuolat apie tai kalbama ir jau buvo imtasi tam tikrų veiksmų mokesčiams peržiūrėti, bet procesas vis įstringa ir neįgyvendinamas iki galo. Pirmiausiai reikėtų atsisakyti neracionalių ir neprotingų mokesčių – žmonėms pajutus, kad valstybinė valdžia kažką daro, suinteresuotumas juos mokėti veikiausiai bus didesnis.
Ko gero, ir valstybinės priežiūros institucijos turėtų atlikti daugiau konsultanto, o ne prievaizdo vaidmenį?
Be jokios abejonės. Pagrindinis civilizuotos valstybės požymis – finansinės ir mokestinės priežiūros institucijos pirmiausia turi padėti, o ne iš karto griebtis žiaurių akcijų ar baudų. Lietuvoje jau buvo šia linkme einama, savo laiku ir Valstybinė mokesčių inspekcija gerokai pasikeitė į gerąją pusę, bet pastaraisiais metais, gal dėl dabartinės valdančiosios daugumos politinės kultūros, padėtis vėl blogėja, ir ne iš vieno verslininko ar eilinio mokesčių mokėtojo girdžiu, kad minėtosios institucijos su jais šneka tarsi su potencialiais nusikaltėliais. Dėl kelių centų ar eurų brutualiai areštuojamos asmeninės arba verslo sąskaitos – tai yra absurdiški pavyzdžiai, neskatinantys žmonių pilietiškumo.
Kai prabylama apie moterų verslumą, sąvoka versli mama kartais vertinama kaip prieštaringa ar netgi destabilizuojanti šeimą. Kokių asociacijų kyla jums?
Manęs ši sąvoka neglumina. Kiekvienas turi savų gebėjimų: vieni kūrybiški, kiti verslūs, treti sportiški. Visuomenės ir valstybės užduotis – sudaryti sąlygas šiuos gebėjimus tinkamai atskleisti ir vystyti, nes juk tokia ir yra žmogaus gyvenimo esmė. O Lietuvoje, kur gimstamumas toks mažas, kad po 20 metų nebeturėsime dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių, verslumą ir motinystę derinti ir skatinti ypač svarbu.
Antrasis diskusijų su politikais ciklo renginys Seime įvyks birželio 29 d., trečiadienį, 15–16.45 val. Diskusijoje dalyvaus Vaiko gerovės komisijos ir Valstybinės ligonių kasos atstovai; vėl kalbėsime apie vaiko pinigus ir dvigubą apmokestinimą PSD. Kviečiame aktyviai dalyvauti
