Nieko sau teatre Judita ir Nerijus daro tai, ką moka

Niekosau5_versli mama1

Nuotraukos iš Nieko sau teatras archyvo

Penktus metus skaičiuojantį teatrą įkūrę Judita Šmitaitė-Laurinavičienė ir Nerijus Laurinavičius prisipažįsta: nėra lengva dirbti tik dviese, kai turi būti pats sau dramaturgas, aktorius, rekvizitininkas, garso režisierius, scenos darbininkas ir vadybininkas. Nepaisant iššūkių, verslas nuosekliai auga ir leidžia prisidėti prie tokių prasmingų socialinių veiklų kaip mentorystė daugiavaikių šeimų vaikų stovyklose.

Visi dideli darbai turi pradžią, ir toji pradžia dažniausiai prasideda kažkur vaikystėje. Taip nutiko ir Juditai, augusiai ir brendusiai mamos režisierės šviesoje. „Mama buvo labai talentinga. Ateidavo visiškai mokslams negabūs, žodžio neištariantys vaikai, o mama su jais pastatydavo tokius spektaklius, kad visi stebėdavosi, kaip galima su vaikais sukurti tokią visumą“, – kūrybinio kelio pradžią prisimena Judita, dabar su vyru Nerijumi jau pati auginanti du vaikus.

Tai mama išmokė Juditą pamėgdžioti gyvūnų garsus, pakeisti balsą ir per dešimt metų pripratino drąsiai suktis teatro virtuvėje. Tik dukra užsispyrusiai kartojo, kad nestos į aktorinį, nes nenori būti mamos „padaryta“ aktorė.

Lietuvių kalbai gabi mergina pasirinko lietuvių filologijos mokslus. Studijuodama scenos nesikratė – sako, buvo kažkaip skaudu nebevaidinti. Tačiau nuėjusi į Vilniaus universiteto Kiemo teatrą, pabėgo iš jo labai greitai: tvirtina pajutusi, kad į kraują įaugusi mamos metodika trukdė atsiverti kitiems režisieriams.

Nieko sau1_versli mama

Nieko sau teatras. „Vitaminų daina“ (spustelėjus ant nuotraukos nukreipiama į įrašą Youtube svetainėje)

Verslo paieškos ir kūrybiniai iššūkiai

„Baigiau mokslus, gimė antras vaikas, ir sakau vyrui: žinai, mes nesame sutverti kontoroms, reikia kažką savo daryti“, – pirmąsias mintis apie šeimos verslą prisimena Judita. Tik ko imtis?

Iš pradžių pora mąstė kurti privatų darželį. Po bakalauro studijų Judita papildomai įgijo mokytojos kvalifikaciją ir jau turėjo darbo su vaikais patirties. Tačiau pradėję domėtis nekilnojamojo turto kainomis, sutuoktiniai netruko suprasti, jog uždarbį surytų namo darželiui nuoma. Patiems tektų visą laiką dirbti, o pinigų geriausiu atveju liktų nebent kukliems atlyginimams.

Buvo minčių imtis prekybos, bet abu priėjo prie išvados, kad nežino, kuo prekiauti. Pamažu atėjo supratimas daryti tai, ką moka ir kas patiems įdomu – kūryba. Juolab kad kūrybiniam verslui nereikia didelio pradinio kapitalo. „Taigi, kuriame teatrą vaikams ir vaidiname!“ – pasiūlė Judita.

„Man tai skambėjo kaip nesusipratimas, – prisipažįsta Nerijus. – Jaučiausi niekaip su tuo nesusijęs. Tas teatras vaikams man atrodė nesuvokiamas. Aš labai nemėgau teatro, kuriame matosi teatras. Scenoje turi nesimatyti, kad aktorius vaidina“.

Vis dėlto naujajam teatrui Nerijus ryžosi parašyti pjesę „Paršiukė Rozetukė“. Ir, dideliam abiejų pradedančių kūrybinių verslininkų nusivylimui, ji niekaip nelipo! Bandė repetuoti, bet nieko neišėjo. „Gal dėl to, kad nebuvo geras kūrinys“, – dabar svarsto Nerijus ir prisipažįsta tada jame neradęs savo vietos.

Prabėgo dar pora metų. Judita ir Nerijus nusprendė pabandyti dar sykį. Šį kartą kirbėjo mintis imtis spektaklio apie Afrikos gyvūnus. Nerijus jau buvo parašęs apie juos nedidelį eilėraščių vaikams ciklą, kuris ir tapo spektaklio pagrindu. Taip gimė pirmasis tikras Nieko sau teatro spektaklis „Afrika“, kurį sutuoktiniai dabar vadina lėtu produktu: kol jį sukūrė ir subrandino scenai, praėjo 2–3 metai, o galutinę formą jis įgavo tik ketvirtaisiais-penktaisiais gyvavimo metais.

Nieko sau2_versli mama

Akimirka iš spektaklio „Afrika“.

Tikras fiasko – tik kartą

Pirmojo „Nieko sau teatras“ spektaklio priemonės buvo minimalios: tik Afrikos gyvūnais persirengę aktoriai ir dainelės. O ir iš kur rastis puošnioms dekoracijoms ar įspūdingiems efektams, jei teatrą Judita ir Nerijus sako pradėję praktiškai nuo nulio – statybinių medžiagų parduotuvėje įsigytos pigiausios širmos ir kostiumų, kuriuos pažįstama geraširdė siuvėja sutiko pasiūti pusvelčiui.

Iš pradžių naujai iškepto teatro užsakovais ir žiūrovais tapo pažįstami smalsuoliai, suintriguoti Juditos ir Nerijaus kūrybos. Pašnekovai kaip dabar prisimena savo pirmąjį pasirodymą bute, kur buvo švenčiamas 3-iasis mergaitės gimtadienis. Spektaklio metu leisdamasis su trenksmu sudužo ufonautų kosminis laivas, ir ūžesio fone iš jo staiga išlindę ateiviai taip išgąsdino sukaktuvininkę, kad drąsuole laikyta trimetė apsiverkusi pabėgo. Laimei, mergaitės mama pasitaikė supratinga ir, nepaisant dukters išgąsčio, gimtadienio spektakliu liko patenkinta.

Kitą sykį, vos pradėjus pasirodymą, ufonautų garso išsigando ne vaikai, o šuo – besipinančiomis kojomis slysdamas per parketą skubiai movė iš spektaklio vietos lauk ir pratupėjo visą pasirodymą uždarytas kitame kambaryje.

Silpnesnius pasirodymus keitė stipresni, klaidas – išvados. Vis dėlto tikrą fiasko sutuoktiniai prisipažįsta patyrę tik kartą. Tąsyk sako neįvertinę auditorijos amžiaus, scenos aplinkos ir dydžio. Buvo pati kūrybinio verslo pradžia, trūko lėšų aparatūrai, tad vaidinimas vyko be įgarsinimo. Po šio nutikimo Judita ir Nerijus tvirtina pamoką iškart įsidėję į galvą, ir daugiau tokių nesusipratimų esą nebepasitaiko.

„Nepaisant visko, kas benutiktų scenoje, svarbiausia neišeiti iš vaidmens – tai ir yra tikrasis aktorystės menas, – įsitikinusi Judita. – Vaidinti turi taip, kad ne apsimetinėtum, o iš tiesų gyventum. Vaikams negali meluoti – jie labai greitai nustato falšą. Jei nepatinka, suaugęs atsistos ir išeis, o vaikas nesiklausys, muistysis, pradės šnekėti. Pas mus per spektaklius to nebūna – į veiksmo stebėjimą įsitraukia net tie, kurie laikomi hiperaktyviais.“

Viską turi padaryti pats

Į klausimą, ar teatras yra tik jų papildoma veikla, Judita ir Nerijus sutartinai šūkteli: „Ne, ji pagrindinė!“ Ir abu prisipažįsta per spektaklius tikrai labai pavargstantys. „Atrodo, kas čia tokio: išeini, pasikraipai ir dar pinigus už tai gauni. Gal taip ir būtų, jei atvažiuotume tik pavaidinti, o visa kita už mus jau būtų padaryta. Tačiau „Nieko sau teatras“ šiuo požiūriu nėra tradicinis teatras. Viską turi padaryti pats, ir turi padaryti kokybiškai, nes atsakai savo vardu“, – aiškina Nerijus.

Pašnekovai sako po spektaklio išeinantys tarsi išgręžti. „Būname kiaurai šlapi, prakaitas upeliais plaukia. Mūsų spektakliai itin aktyvūs, o atliekame juos tik dviese. Kartais viename spektaklyje būna 8 vaidmenys: tik spėk kaitalioti 8 lėles ir pats reguliuoti muziką“, – antrina Judita.

Rekvizito ir dekoracijų nešiojimas – taip pat pačių aktorių darbas. Sutuoktiniai skaičiuoja, kad pasiruošti 45 minučių spektakliui užtrunka valandą, dar valandos reikia viskam nurinkti. Grįžus namo daiktus vėl reikia sudėlioti į jiems skirtas vietas – taip prie vieno spektaklio susidaro 4–5 valandos darbo.

Būdama mažesnė, tėvams noriai padėdavo jaunėlė dukra: nešiodavo dekoracijas, iš salės stebėdavo visus spektaklius. Dabar jai 8-eri ir važinėti kartu su tėvais rodyti vaikiškų spektaklių pasidarė nebeįdomu. „Bet sūnų jau reikės įtraukti – jam 12 metų, labai artistiškas, groja, turi gerą klausą“, – svarsto Judita. Abu su vyru prisipažįsta, kad kol susitvarko dviese, įsukti į verslą vaikų neskuba – esą pakanka to, kad atžalos mato, koks sudėtingas tėvų darbas, ir jo nenuvertina.

Tas sunkus vadybos žanras

„Kodėl mūsų teatras yra šeimos verslas? Todėl, kad jį darome dviese nuo A iki Z: pradedant idėjos subrandinimu, vaidyba, administravimu, viešinimu ir, žinoma, vadyba“, – aprėpiamas veiklos sritis vardija verslūs sutuoktiniai. Per penkerius teatro gyvavimo metus teko perprasti visų jų niuansus, tačiau vadyba pasidavė bene sunkiausiai.

„Pirmą dieną, kai grįžome iš susitikimų su potencialiais klientais, sąsiuvinį, kuriame turiu susižymėjęs kontaktus ir pastabas, sviedžiau taip, kad jis visas išsitaškė, – prisimena Nerijus. – Atrodė, neįmanoma susirasti klientų – esame nauji ir nežinomi, niekas mūsų nenori.“

Sukaupę visą drąsą, naujai iškepti kūrybiniai verslininkai Judita ir Nerijus važiavo per darželius, mokyklas, ėjo pas pavaduotojas ugdymui, pristatinėjo save ir naująjį teatrą. Neslepia: daug kartų buvo nereaguojama, užtrenkiamos durys, nesikalbama, žiūrima įtariai.

Niekosau4_versli mama

Aštuonkojo personažą sukurti įkvėpė apsilankymas Sakartvele.

Vis dėlto užsakymų palaipsniui radosi. Pradėjo pildytis ir duomenų bazė – tai reiškė, kad į įstaigas nebereikėjo važiuoti fiziškai, užtekdavo paskambinti ir pasisiūlyti atvykti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad su vienu spektakliu toli nenuvažiuosi. Reikėjo galvoti apie plėtrą.

Juditai ir Nerijui keliaujant po Sakartvelą, kilo mintis sukurti kartvelišku akcentu kalbantį personažą aštuonkojį. Taip gimė antrasis pastatymas – pasaka apie povandeninį pasaulį. „Kai turi du spektaklius, jau lengviau siūlytis antrą kartą tiems patiems užsakovams“, – paprastą aritmetiką dėsto Nerijus. Iš viso per 5 metus teatro repertuare atsirado 4 spektakliai.

Dabar Nieko sau teatrą užsakovai jau susiranda patys. Paprašyti įvardyti pagrindines klientų grupes, Judita ir Nerijus suskaičiuoja greitai: darželiai ir mokyklos, privačios įmonės ir įvairių kultūrinių renginių organizatoriai. „Išsiskiriame tuo, kad mūsų spektakliai yra edukaciniai, interaktyvūs, o šiais laikais tai labai svarbu. Be to, viskas, ką statome, yra mūsų pačių autorinė kūryba. Niekada nesiimsime kieno nors kito pjesės – Nerijus parašys originalų kūrinį, ir mes jį suvaidinsime“, – savo stiprybes ir privalumus kaip mat išdėsto sutuoktiniai, jau perpratę vadybos žanrą.

Vasara su „Svajonių stovykla“

Verslui augant, neišvengiamai ateina laikas pagalvoti ir apie jo socialinę atsakomybę. Nieko sau teatras savo darbo vaisiais nusprendė dalintis su Daugiavaikių šeimų asociacija MES, kuri vasarą vaikams iš didelių šeimų organizuoja tradicinę Svajonių stovyklą. Šiemet toji stovykla vyks dviejose skirtingose Lietuvos pusėse: Karklėje prie jūros ir Ignalinos rajone veikiančioje kaimo turizmo sodyboje „Toli“. Judita ir Nerijus darbuosis abiejose ir lavins vaikų kūrybiškumą.

„Mokysime vaikus įvairių teatrinių pratimų, scenografijos gudrybių, sceninės kalbos įgūdžių laisvumo. Bus afrikietiškų perukų ir instrumentų, subursime vaikų orkestrą ir galbūt pavyks parengti koncertą. Dar bus galima garsiai išsirėkti, nes dauguma gyvename mieste sukaustyti. Be jokios abejonės, reikės nustatyti ribas, nes kitaip vaikams tapsime ne vadovais, o draugeliais“, – vasaros stovyklos vizijomis dalinasi versli šeima.

Kartu su Judita ir Nerijumi į Svajonių stovyklą atvyks ir feisbuko žvaigždė – katinas Bagis (Buggy), kurio gyvenimą galima sekti paskyroje Buggy Days. Prieš vieną spektaklį jis tiesiog įšoko į šeimos automobilio bagažinę – sutuoktiniai juokauja, kad taip juos įsivaikino. „Jeigu katinas stovyklos metu įsiropš į medį, organizuosime jo iškėlimo akciją, kviesime gaisrininkus – tai bus edukacija vaikams, kaip padėti į bėdą patekusiems gyvūnams“, – improvizuoja „Nieko sau teatras“.

Svajonių stovykloje kartu su aktoriais vyks ištvermės treniruotės ir karatė pradmenų mokslai, afrikietiškų ir tikrų žuvų žvejybos konkursai. Kartu su Nerijumi bus galima kurti eilėraščius ir dainuoti.

Juditos planuose – su paaugliais pastatyti ištrauką iš naujojo trupės spektaklio „Dominykos širšė“. „Pagrindinę rolę galėtų repetuoti netgi keli aktoriai. Repetuotume kiekvieną pavakarę. Pirmiausiai būtų teksto skaitymas be jokių vaidybų, kad pajaustum, kas tai yra. Paskui sektų mizanscenų kūrimas. O dar vėliau vaikai galės pabūti režisieriais. Nesitikiu, kad per savaitę pastatysime visą spektaklį, bet trumpą ištrauką, manau, spėsime parengti“, – viliasi Judita.

Svajonių stovykla 2019_versli mama


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.