Tada, kai net ir aš verkiau

Kad jūs įsivaizduotumėt, kaip pasišiaušia visi įmanomi tipinio lietuvio plaukai, kai jis išgirsta žodžių derinį „versli mama“! Vienas turbūt tėtis BNI verslo pusryčiuose Kaune man tiesiai šviesiai taip ir pasakė: du nesuderinami dalykai. Tačiau į du mano klausimus – 1) ar žinai, kiek iš keliasdešimties moterų verslininkių tavo BNI skyriuje yra mamų? ir 2) ką pats asmeniškai kaip verslo savininkas padarei, kad verslumas ir motinystė taptų suderinami? – neatsakė nieko. Gal ir būtų, bet niekad apie tai nemąstė.

Kaip ir niekas Lietuvoje per daug nemąsto, kodėl TIK MŪSŲ šalyje išrasta nepakartojama vaiko priežiūros atostogų sistema, potencialiai išmetančia moterį iš darbo rinkos 3 metams ir baudžiančia ar netgi persekiojančia (sic!) už bet kokią teisėtą ekonominę veiklą, niekas daugiau nei Europoje, nei juolab kokioje Amerikoje taip ir nesusižavėjo. Galima postringauti kiek nori apie vertybinį nuopolį, naudą šeimos tvirtybei ir vaiko asmenybės formavimuisi, bet tikroji tiesa yra banalesnė: valstybė taip išsprendė laukinio kapitalizmo laikais privatizuotų darželių ir kitos infrastruktūros stygiaus bei nedarbo klausimą. Paprastučiams to niekas nesakė, o jie niekad per daug ir neklausinėjo: duoda – imk, muša – bėk. (Kol kažkas baisisi emigracija, aš baisiuosi XXI a. baudžiauninkų mentalitetu.)

Tos, kurios kaip bitės medų neša pajamas į šeimos ūkio kraitę (dažnai neša vienos, nes tėčius gyvenimo vėjai tik pūst ir nupučia lankosna), įkūrusios kokį nedidelį verslelį kaip individualią veiklą pagal pažymą, atėjus nėštumo ir gimdymo ir (ar) vaiko priežiūros atostogų metui labai aiškiai pajunta, kas šioje valstybėje bosas. Meiliai kolegų pijarščikų kažkokioje propagandinėje popieriaus gadinimo knygiūkštėje tetule vadinama „Sodra“ tokioms moterims ima ir paskaičiuoja išmokas taip, kaip jai atrodo teisingiausia, t. y. kuo mažiau arba išvis nieko.

Kažkada ir aš, susilaukusi ketvirto vaiko, naiviai tikėjau, kad man, savo nedideliu verslu pagal IDV kažkiek prisidedančiai prie lietuviško BVP, tos išmokos taip pat priklauso. Ir ne naudos gviešiausi – palyginti su per mėnesį uždirbamomis pajamomis, jos būtų atrodžiusios daugiau negu kuklios. Dirbti tuo metu tiesiog nebebuvo jėgų: pagranduko gimimo išvakarėse dukrai diagnozuota epilepsija, gydytojų pražiūrėta ir įsisenėjusi mano pačios centrinės nervų sistemos liga, stringantis vyro verslas, bankų paskolos iščiulpė visas psichoemocines jėgas. Jų pakako tik būtiniausiems buities darbams, apie kūrybą ir verslo organizavimą nebebuvo nė kalbos. Tuo sudėtingu laikotarpiu tiesiog reikėjo šiokios tokios finansinės pagalvės, kol vėl atsigausiu ir atsistosiu ant kojų tikrąja to žodžio prasme.

Ir štai tada vilniškė tetulė Sodra tėkštelėjo šlapiu skuduru per veidą: „Bla-bla-bla sprendimu išmokų neskirti“.

Tai buvo vienintelė diena mano gyvenime, kai aš buvau nustojusi tikėti Lietuvos valstybe – ta pačia, kurią septyniolikmetė plikomis rankomis, su studentiška terbele per petį, visai šalia tratant automatams buvau pasiryžusi ginti nuo tankų ir visų įmanomų negandų Sausio 13-ąją prie Lietuvos Televizijos. Ta pačia, apie kurią kalbėjau gerai arba tada jau nieko užsienio konferencijose, pasakojau svetimšaliams turistams ir svetur sutiktiems žmonėms. Ta pačia, kurios muzikiniu požiūriu vieną klaikiausių pasaulyje himnų vaikus išmokiau vietoj lopšinės giedoti prieš miegą. Ta pačia, kuri, netikėjau, gali prigimdyti pabaisų tetulių, valdiškomis rankomis pajėgių akimoju pasmaugti bet kokią savarankiškumo užuomazgą ir bet kokio dydžio entuziazmą.

Dabar galvoju, kad mane turbūt išgelbėjo tik mano pavardė: ji nieko bendra neturi su jokiais vainikais (nors galbūt juos dėdavo ant mano protėviams po kojomis pasipynusiųjų kapo); tai seno gudiško žodžio „vojnik“ (lietuviškai kažkas panašaus į kariautoją) sulietuvinta versija, kuri, turint omenyje, kad lietuviškos pavardės formavosi maždaug XVI a., neturėtų sudaryti apie mano giminę apgaulingai mielo įspūdžio. Nudrengtas vežimėlis su kelių mėnesių knerkliu ir sunkiai tramdomos nuoskaudos ašaros padarė įspūdį net skundus priimančiai dar vienai sodrinei tetulei. „Neberašykit jau, užteks“, – su nerimu balse paprašė, kai didelėm raidėm pyliau antrą skundo lapą, išmargintą klaustukais, galutinius sprendimus priimančiai valdybos komisijai. Tetulė netgi atrodė susigėdusi, kad dirba tokioje perkarusias daugiavaikes smulkias verslininkes diskriminuojančioje įstaigoje.

Sprendimas su neįskaitomu daugybę kilpų turinčiu parašu per visą lapo plotį skelbė: tetulės ten kažkur Karoliniškėse apsiriko, išmoka man priklauso. Atsiprašymo formuluočių jame nebuvo, o ir tikėtis turbūt būtų per naivu: bosai neatsiprašinėja – bosai nebent sausai apreiškia savo malonės aktą.

Ilgainiui ši istorija apsitrynė ir pasimiršo, kol vėl neišlindo besikalbant su kita verslia mama: jai susilaukus trečiojo vaiko, tetulės „Sodros“ tetulių verdiktas paskelbė, kad iki padoresnės išmokos esą trūksta 11 dienų. Mano likimo draugė nusispjovė ir dabar, augindama jau ketvirtąjį kelių mėnesių vaiką, toliau dirba ir jokių išmokų neprašo: pasprinkit.

Galvoju, kad vieną gražią dieną paprastučių logika „duoda – imk, muša – bėk“ paremta socialinė sistema iš tiesų pasprings. Ji jau desperatiškai springsta, apmokestindama dirbančius studentus ir daugiavaikes mamas nuo pat pirmo euro visokiais PSD, nes pamiršta, kad valstybė tais PSD šiuos žmones ir taip draudžia savo lėšomis. Ji jau tąsosi agonijoje, kai atiminėja socialines pašalpas iš sunkiai besiverčiančių mamų, pardavusių už keliasdešimt eurų išaugtus vaikų rūbelius ar stiklainį labdaros akcijos metu išvirtos uogienės. Ji jau minta savo pačios viduriais, versdama trečio vaiko susilaukusią mamą, per 10 verslo gyvavimo metų sukūrusią 15 darbo vietų (kiek nuo jų sumokėta mokesčių tai pačiai „Sodrai“?), rinktis: arba tetulės „Sodros“ išmoka, arba visa darbo diena be jokių išlygų ir lengvatų. Būkim vargšai, bet teisingi: iš esmės ir be jokių paslaugų šeimai, iki vaikui sukaks metai, išskyrus 50 proc. nuolaidą vaikų darželiui (jei vyresnieji vaikai darželinio amžiaus). Jei turi tik du vaikus – negausi nė to.

Kalbant su daugeliu verslių mamų, džiaugiasi širdis: su aukštaisiais išsilavinimais, dažna augina po 3-4 vaikus, kuria darbo vietas, verslas dirba pelningai. Ant šių moterų laikosi dažnos šeimos materialinė gerovė, nes matant skyrybų statistiką ir taip aišku: daugiau laikyti nėra kam – arba tu, arba badas. Ir kaip niekur kitur ta pati širdis srūva krauju girdint, kaip versle tik bobos, apleidusios savo vaikus, besivaikančios pinigų.

Eikit velniop, paprastučiai. Pas tetulę „Sodrą“ jums vieta. Va ten ir eikit. O aš gegužės 7 d. Paliesiaus dvare (Ignalinos raj.) rengiu Verslių mamų apdovanojimus. Nes jos to vertos, kaip niekas kitas Lietuvoje.

 Verslių mamų apdovanojimai feisbuke


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.