Versli mama Alina ir jos Baltų šalelė ruošiasi naujiesiems mokslo metams (II)

A_21

Mona Avik nuotr. | moona.lt

Išrinkti mokyklą vaikui – atsakingas žingsnis. Tokiam požiūriui pritaria ir mūsų herojė Alina Sinicė, pirmuosius pradinukus naujai atidaromai mokyklai Baltų šalelė ketinanti išsiauginti iš savų darželinukų.

Kaip jau rašėme pirmojoje pasakojimo dalyje, įsteigti pradinę mokyklą buvo sena Alinos svajonė. Tokia pat kirbėjo ir Ievos Jagminienės galvoje. Todėl kai abi daugiavaikės verslios mamos susipažino ir ėmė bendrauti artimiau, jokių priežasčių atidėlioti mokyklos įkūrimo nebeliko.

Paieškos, kur įkurti mokyklą, apėmė ne tik Vilniaus miestą, bet ir rajoną. „Norėjome, kad būtų paprastai pasiekiama“, – pasiteirauta, kokius pagrindinius reikalavimus kėlė naujosios Baltų šalelės vietai, nedaugžodžiauja Alina. Mokyklai tinkamą namelį pavyko rasti netikėtai, ir jis atitiko nemažai lūkesčių, kokia turėtų būti vieta būtent tokiam darželiui-mokyklai kurtis.

Vieta, kur stovi Baltų šalelės darželio-mokyklos namelis – išties puiki, ant Šeškinės kalno, kur susikerta net trys sostinės mikrorajonai: Šeškinė, Viršuliškės ir Žvėrynas. Būsimosios mokyklos vieta jauki, apsodinta medžiais ir įvairiais žydinčiais augalais, vidury pušyno. „Papuolęs į teritoriją, net nesupranti, kad esi mieste“, – tvirtina Alina.

Pradinukus auginsis pačios

Buvusiame SOS kaime, verslių mamų akimis, geros galimybės plėtrai, nes šalia veikia įvairios kitos vaikui ir šeimai skirtos įstaigos. Šiemet Baltų šalelė įsikūrė viename namelyje, bet per kelerius ateinančius metus planuoja įsikelti ir antrą ar trečią. Pasak Alinos, viskas priklausys nuo to, kiek vaikų bursis.

Mokyklos veiklą Alina nusprendė pradėti nuo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo. Tokį ėjimą padiktavo patirtis: esą ne taip paprasta prisišaukti pirmokų ar antrokų į naujai atidaromą klasę – kur kas lengviau juos išsiauginti patiems.

Į darželio parinkimą tėvai žiūri paprasčiau, nes jį galbūt lengviau pakeisti, o atsakomybė, tegu ir didelė, bet ne tokia įpareigojanti. Be to, ikimokyklinis ugdymas priskiriamas neformaliajam, t. y. neprivalomam švietimui. Mokykloje tampa svarbūs vaiko pasiekimai, tad į privačias mokyklas tėvai savo atžalas leidžia ne taip drąsiai. Darželio išaugimas į tos pačios koncepcijos mokyklą, kurioje dirbama pagal tą pačią metodiką, bus lengvesnis ir paprastesnis kelias mokiniams suburti. Šiuo metu kviečiame tiek ikimokyklinukus, tiek ir 5–6 metų priešmokyklinukus, o kitais metais jų pagrindu suformuosime pirmąją mokyklos klasę.

Kiek tėvų norės leisti vaikus į etnokultūrinės pakraipos mokyklą, Alina sako rimtai statistiškai netyrinėjusi – pakako žinojimo, kad tokios mokyklos, kuri būtų grindžiama gimtąja kultūra, Vilniuje kol kas nėra, o poreikis jaučiamas kalbantis su bendruomenėmis. Valstybinėse arba privačiose mokyklose etnokultūrai skiriama tik dalis programos arba apie ją kalbama dėstant pavienius dalykus, tokiose pamokose kaip etika, etninė kultūra ar įvairiuose būreliuose.

„Bet to neužtenka, kad vaikas suvoktų, kas yra ta gimtoji kultūra“, – įsitikinusi versli mama, penkerius metus sėkmingai plėtojanti analogiško vaikų darželio veiklą. Sako norinti sukurti tokią mokyklą, kurioje gimtoji kultūra būtų viso ugdymo pagrindas, o ant jo augtų visos kitos vaikui būtinos įgyti kompetencijos. Dabar, anot Alinos, yra veikiau atvirkščiai – gimtoji kultūra suvokiama kaip papildomai įskiepytinas dalykas, o ne kaip prigimtinė, kaip oras kvėpuoti reikalinga žmogaus savasties dalis.

„Poreikis kurti tokią mokymo įstaigą manyje visada buvo, juolab kad iš šono nuolat gaudavau signalų, jog kurk, daryk, viskas čia gerai. Antra vertus, tokio darželio ir mokyklos kūrimas yra siekis paskatinti kitus darželius ar mokyklas perimti mūsų idėją, kad gimtoji kultūra yra labai svarbi“, – iš kalbos suprantu, kad šią mokyklą Alina regi ne vien tik kaip pajamų šaltinį, bet ir kaip savo misiją.

Ėjimą teisingu keliu patvirtina gaunami skambučiai ir laiškai iš valstybinių ir privačių įstaigų ugdytojų su klausimais, kaip Baltų šalelė kuria tą natūralią kultūrinę aplinką, iš kurios vaikas tarsi savaime semiasi žinojimo, o ne lanko dirbtinius užsiėmimus, pavadintus skambiu etninės kultūros vardu. „Tai reiškia, kad ugdymo gimtosios kultūros pagrindu reikia ir kitiems, tik galbūt jiems trūksta žinių, drąsos, metodikos, kaip tai daryti“, – viliasi versli mama.

Kaip mama ir žmogus, kuris myli savo šeimą, šalį, kultūrą ir lietuviškąją tapatybę, matau, kad tokios mokyklos reikia Lietuvai tam, kad ji atgaivintų, prisimintų, kas yra toji lietuviškoji kultūra, kad būtų suprantama, kodėl vaikui svarbu atrasti ir suvokti savo tapatumą.

Norinčius, bet nežinančius, nuo ko pradėti, Alina drąsina savuoju pavyzdžiu: „Veiklos pradžioje ir aš pati nežinojau kaip! Tiesiog daug skaičiau, bendravau, daug ką pajutau pati iš savęs, kaip turi būti“. Įkvėpimo ir pastiprinimo prisipažįsta sėmusis iš Meilės Lukšienės darbų, kurie padėjo suvokti pagrindinę mintį, kas yra svarbu kuriant autentišką aplinką, kurioje vaiko kultūrinis ugdymasis ir tapatybės formavimasis vyksta tarsi savaime.

16 000 metų

„Ar Baltų šalelėje etninė kultūra suprantama kaip vyžos ir šiaudinės skrybėlės?“ – teiraujuosi, kaip ir dera blondinei, bandydama išprovokuoti man pačiai bent kiek aiškesnį atsakymą, kas gi yra tas etnokultūrinis ugdymas Alinos vadovaujamose įstaigose.

Atsakymo, kaip ir reikia už tokius klausimus, gaunu kažką panašaus į anekdotą: „Kai manęs kaip moters klausia, kiek man metų, o man nesinori sakyti tikrojo skaičiaus, juokaudama atsakau, kad man 16 000 metų“. Kodėl toks skaičius?

„Tiek ar panašiai laiko aš esu savo ainių virsmo pasekmė, nes maždaug prieš tiek laiko mūsų kraštuose ėmė kurtis pirmieji medžiotojai, atkeliavę su savo gentimis paskui elnius. Čia apsigyvenę, vėliau jie tapo žemdirbiais, – jau visai rimtai dėsto Alina. – Aš etninę kultūrą suprantu kaip nesibaigiančią ir kintančią istoriją nuo pat tų 16 000 metų iki šių dienų. Va, dabar sėdime ir kalbame, ir tai darydamos ją kuriame, toliau joje gyvename, ir ji toliau rytoj gyvuos.“

Alinos nestebina, kad etninę kultūrą daugelis tapatina su liaudies kultūra: dėl to esą ir gajūs vyžų, šiaudinių skrybėlių įvaizdžiai ar nuomonė, jog Dainų šventėse rodome savo kaimiškumą. „Tačiau iš tikrųjų jose mes rodome savo istoriją. Stebėdama per televizorių Dainų dieną, buvau nustebusi ir sužavėta, kiek daug ansamblių buvo pasipuošę archajiniais rūbais“, – neseno renginio įspūdžiais dalinasi mūsų herojė. Beje, Dainų šventėje dalyvavo ir Baltų šalelės ansambliukas.

Senosios baltų kultūros apraiškos mūsų dienomis reiškia, kad mes prisimename, jog Lietuvai yra ne 100 metų ar 600 metų, kiek oficialiai esame krikščionys. Esame labai sena tauta, kurios istoriją vaikai ir suaugusieji turėtų pažinti nuo pat anų, gilesnių laikų. Todėl manyti, kad etnokultūrinis darželis orientuojasi tik į pastarojo šimtmečio kaimišką Lietuvos istoriją, klaidinga – iš tikrųjų mes orientuojamės į visą Lietuvos ir lietuvių istoriją.

Baltų šalelėje vaikai susipažįsta ne tik su lietuvių, bet ir mūsų priešistorinių protėvių baltų, aisčių ir kitų genčių istorija nuo pat ankstyvųjų laikų, kai tik jie apsigyveno šiose žemėse. Istorijos vaikus mokina mokytojas Aivaras, o vyrų ikimokyklinio ugdymo įstaigose, sutikite, pasitaiko retai. Būtent jis vaikus, ypač vyresnius kaip 3 metų, supažindina su Lietuvos istorija viso pasaulio istorijos kontekste, nes nė vienas kraštas negyvena izoliuotas, atskirai pats sau.

Tiesa, šios pamokos ne tokios kaip mokykloje – mokomasi per žaidimą, knygų vartymą ir skaitymą, priešistorinės duonos kepimą, t. y. per patirtį ir visas jusles. Tiek, kiek žino ir išmano, apie Lietuvos ir lietuvių istoriją su vaikais kalbasi ir ugdytojos.

Švenčia gamtos virsmus

Baltų šalelėje vaikai sužino ne tik apie istoriją – kad perprastų gimtąją kultūrą dar giliau, kas mėnesį nagrinėja vis po naują temą, vienaip ar kitaip susijusią su mūsų tautos praeitimi ir tai, kuo gyvename čia ir dabar. Mėnesio temos būna pavadintos mitologinių būtybių vardais, kurie virto herojais-pasakotojais – vaikams esą tai labai priimtina ir patinka.

„Tarkime, liepos mėnesio herojė yra bičių deivė Austėja, kuri mus nuostabiai naviguoja į įvairiausias temas. Pavyzdžiui, Austėjos globojama bitė yra vabzdys, tad ta proga kalbamės apie visus vabzdžius, apie pievas, kuriose jie gyvena, aiškinamės, kodėl taip yra. Bitės neša medų – o tai maistas ir vaistas, taigi kalbamės, kodėl ir kada mums jo reikia. Dar iš bičių kildinama bičiulystė – taip nukeliaujame iki emocinio intelekto reikalų ir šnekamės apie draugystę ir bendrystę, kuo ji yra svarbi žmogui“, – neišsemiamus kultūrinius klodus praveria Baltų šalelės šeimininkė.

Šnekasi darželinukai ir apie tai, kokia toji Austėja buvo labai seniai, kai buvo mūsų protėvių genčių deivė, ir ką ji reiškia šiuolaikiniam žmogui dabar, kaip ją galima suprasti, kaip ji galėtų pasireikšti mūsų gyvenime. „Galbūt ji reiškiasi nebe kaip deivė, o kaip idėja, parodanti, kuo mums yra svarbi gamta, medų nešanti bitė ir panašiai“, – sufleruoja Alina.

Pagalvoju sau tyliai, kad darželyje vykstantys reikalai turėtų labai nepatikti Bažnyčiai. Ir tikrai – Alina tik patvirtina, kad religija į etnokultūrinį ugdymą visiškai neįsipina, ir tai galioja visiems tikėjimams. Baltų šalelės kūrėja taip pasirinko todėl, kad į jos vadovaujamas įstaigas savo vaikus veda skirtingų politinių pažiūrų, skirtingas religijas išpažįstančios, dažnai – mišrios šeimos. „Šių dalykų mes neliečiame ir paliekame juos šeimai“, – pabrėžia.

Šventės Baltų šalelėje švenčiamos akcentuojant ne tikėjimą, o gamtos virsmus. Mums įprastos Kalėdos ar Velykos minimos, bet kai kurios vadinamos ikikrikščioniškais pavadinimais: Žiemos saulėgrįža, Vasaros saulėgrįža, Rasos, Kupolės. „Iš tikrųjų lietuviški mūsų ir kai kurių religinių švenčių pavadinimai yra ikikrikščioniški, skirtingai nei, pavyzdžiui, angliški, kai Christmas reiškia Kristaus dieną. Lietuviškas pavadinimas Kalėdos reiškia kalėtis, išsikalti iš naujo. Tai seni mūsų lietuviški pavadinimai“, – aiškina Alina ir priduria, kad taip jiems pavyksta neatstumti ir neįžeisti tų šeimų, kurių tikėjimas kitas.

Skirtingos kultūros kuria unikalią erdvę

Kad ir kaip keistai skambėtų, bet į Baltų šalelę savo vaikus veda daug šeimų, kuriose tėtis ar mama yra lietuviai, o kitas sutuoktinis – kitatautis. Tada tenka susidurti ir su vaiko dvikalbyste, ir su dviejų kultūrų suvokimu. Mišrios šeimos savo vidines šeimines kultūras vėliau atsineša į darželį ir mokyklą, ir čia, Alinos manymu, jos turi taip sąveikauti, kad susikurtų unikali to darželio ar tos mokyklos kultūra, kad visi gyventų pagalboje ir supratime, bendradarbiaudami.Bet kuriuo atveju stengiamės padėti atsiskleisti tiek vaiko atsineštai lietuviškajai, tiek ir kitos tautos kultūrai“, – tvirtina pašnekovė.

Nereikėtų painioti – Lietuvos kultūra nėra vien tik lietuvių kultūra. Lietuvoje nuo gilios senovės gyvena labai daug tautų ir jos viena kitą visą laiką veikė ir tebeveikia, ir visų jų kultūra yra bendra. Tad ir Baltų šalelė nėra izoliuota, skirta vien tik lietuviams ar kalbanti vien tik apie lietuvių kultūrą.

Vertybiniu požiūriu Baltų šalelės darželiai ir mokykla būtų artimiausi tiems, kurie žino ir supranta, kad kultūrinis vaiko ugdymas, istorijos pažinimas, meilė savo šeimai, tautai, šaliai yra be galo svarbūs paties vaiko, tautos ir visos valstybės ateičiai. Smagu girdėti, kad šių dalykų reikšmę supranta ir iš užsienių kilę tėvai. O tie, kurie ieško ir dar nėra apsisprendę, bet galbūt kažkaip panašiai jaučiasi, į Baltų šalelę ateina nedrąsiai. „Bet paskui užsikrečia tokiu ugdymu, įsijungia ir supranta jo prasmę“, – džiaugiasi Alina.

Pasak Alinos, ateiti į Baltų šalelę gali visi – tai nėra darželis ir mokykla, ugdantys tik labai specifinius meninius, techninius, sportinius ar kitokius gebėjimus. Čia vaikams suteikiamos vertybės, padedama formuotis pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai, atskleidžiamas jo etnosas ir tapatybė, suteikiama žinių, iš kur jis kilęs ir padedama pažinti savas šaknis. „O turėdamas šaknis, esi drąsus ir tvirto stuburo visur. Tada gali pasiekti visko, ko tik užsigeisi gyvenime“, – įsitikinusi daugiavaikė versli mama.

Ieškančių, bet dar neapsisprendusių rugpjūčio 2 d. nuo 10 val. iki pat vakaro laukia Atvirų durų diena Baltų šalelėje. Bus daug veiklų, žaidimų, pramogų ir galimybė susitikti su pačiais ugdytojais. Sekite naujienas renginio paskyroje feisbuke!


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>