Dar viena Visagine vykusio projekto Šeimų vakarienė šeima – Plotnikovai. Šeimos siela Gulmira save vadina totore, gimusia Uzbekistane. Moka abi kalbas – totorių ir uzbekų. Į Visaginą atvyko 1984 m. – kaip ir dauguma to meto jaunuolių, pagal paskyrimą po mokslų pramonės technikume.
Čia, Lietuvoje, Gulmira sutiko savo būsimąjį vyrą. Iš Rusijos kilęs dailus jaunuolis tarnavo sovietų armijoje ir dainavo vaikinų grupėje: patys kūrė dainas ir jas atlikdavo poilsiautojams. Čia jiedu susituokė ir pasiliko. Čia gimė ir užaugo trys jų vaikai: Pavelas, Ilja ir Ana.
„Aš ir nenoriu atgal į gimtinę. Tik mamos pasiilgstu“, – sako tolimoje šalyje artimuosius palikusi moteris. Tiesa, be mamos dar pasiilgsta vynuogių skonio – gimtinėje jos tokios saldžios, kad neįmanoma valgyti neužgeriant arbata. Ir į uogienes ar kompotus cukraus dėti beveik nereikia – užtenka to, ką savyje turi persikai ar abrikosai. Kartais panūsta džiovintų vaisių, tokių, kaip Uzbekistane. „O daugiau man čia viskas patinka, – tvirtina. – Juk Lietuvoje gyvenu jau didesnę dalį gyvenimo.“
Maisto ruošimo technikės-technologės profesiją gimtajame Uzbekistane įgijusi Gulmira ilgus metus dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje: tikrino, ką ruošia virėjai, gilinosi į patiekalų sudėtį, sudarydavo valgiaraštį. Jų kursas buvo specialiai rengiamas dirbti tokiame objekte, tad teko mokytis ir branduolinės fizikos, ir mikrobiologijos, ir gal 6 sričių chemijos. „O Lietuvoje dvejus metus mokiausi apskaitininkės darbo, sėkmingai baigiau ir turiu diplomą“, – šypsosi Gulmira, vaikystėje svajojusi tapti balerina. Tik, sako, gimtuosiuose kraštuose neturėjo tokių galimybių, kokių dabar turi Visagino vaikai.
Gulmiros vaikystė liko paženklinta prisiminimų apie medvilnės rinkimą. Dienos norma vienam vaikui siekdavo 60-70 kg, o medvilnės dėžutėje – tik 4 gramai.
„Mums buvo po 12 metų. Užsirišdavome prijuostę ir stodavome į vagą. Paskui nešdavome prie traktoriaus, dėdavome ant svarstyklių. Taip tomis vaikiškomis rankutėmis per 8 valandas ir surinkdavome po 50-70 kg. O kartais tekdavo dirbti ir ilgiau. Mokslo metams pasibaigus, taip dirbdavome 3 mėnesius. Vaikams mokėdavo po 4 kapeikas už kilogramą – praktiškai nieko. Per tris mėnesius uždirbdavome gal 50 rublių“, – prisimena Gulmira. Paskui, pasak jos, Jungtinių Valstijų atstovai paskambino tuometiniam SSRS prezidentui ir nurodė neeksploatuoti vaikų – priešingu atveju pagrasino įvesti sankcijas.
Gulmira kilusi iš gilias šaknis Tatarstane turinčios teatralų giminės, tad jos siela vis tiek linksta prie meno. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje Plotnikovų šeima kurį laiką vertėsi keramika. Namuose įsitaisė didelę keramikos krosnį ir joje degdavo iš pirktinio molio nulipdytus gaminius. Per 1998–2004 metus aplankė visas Lietuvos miestų muges – sako važiavę visur, kur tik kvietė. Visaginiečių Plotnikovų varpeliai, skirtingai nuo kitų gamintojų, džiugino skambesiu. Tačiau įdedamos pastangos neatsipirkdavo.ir galiausiai noras tęsti šeimos verslą dingo.
Įdomu, kad dar gerokai iki atvykstant į Visaginą, su Lietuva Gulmirą susiejo keista ir sena istorija, nutikusi jos močiutei. 1941 m. per karą ši iš traukinio paėmė lietuvį berniuką. Pas Gulmiros močiutę jis gyveno 4 metus, iki atsirado artimieji ir vaiką atsiėmė. Pati Gulmira apie šį nutikimą sužinojo tik prieš metus ir dabar sako labai norinti tą berniuką surasti.
PLOVAS
Gulmira šeimų vakarienei nusprendė pasiūlyti bene populiariausio uzbekiško patiekalo – plovo – receptą. Jį galima ruošti su vištiena, mėgstama mėsa arba grybais.
- Mėsą iš anksto užmarinuokite su svogūnais, jei mėgstate – su kuminais.
- Keptuvėje su sviestu atskirai apkepinkite svogūnus, atskirai – morkas ir galiausiai – mėsą (vištieną, grybus).
- Sudėkite vištieną ar kitą pagrindinį produktą į puodą, ant viršaus užberkite apkeptas morkas ir kiek patroškinkite. Pasūdykite, įberkite raudonųjų paprikų, ciberžolių, kuminų.
- Pamirkykite apvaliuosius ryžius 10–15 min., galite pasūdyti. Nusunkite.
- Ant vištienos, morkų ir svogūnų troškinio su prieskoniais lygiu sluoksniu dėkite mirkytus ryžius ir per kiaurasamtį užpilkite virinto šilto vandens. Gulmirą močiutė išmokė, kad vandens turi būti per du piršto narelius.
- Kai vanduo susigers į ryžius, į juos keliose vietose įkiškite nuvalytų nesmulkintų česnako galvų, o šalia jų – nuluptų ir skiltelėmis supjaustytų svarainių.
- Kai vanduo beveik susigers, uždenkite puodą dangčiu ir stora virtuvine puodkėle, tegu šutinasi ant mažiausios padalos. Puodo negalima atidengti – atidengus prieis oro ir neatsiskleis ryžių skonis.
- Ištraukite česnakus ir svarainius. Įdėkite į lėkštes ryžių. Ant jų – morkų, o ant viršaus – mėsos.
- Puoškite svarainiais, o jei mėgstate – ir troškintais česnakais. Juos mėgsta tik gurmanai – Gulmiros vyras būtent toks!
- Pastaba: ruošdami plovą su grybais, juos patroškinkite ilgiau.
**
Iš projekto Šeimų vakarienė gimė to paties pavadinimo knyga. Joje sudėta trumpa šių dienų Visagino kultūrinė ir 
kulinarinė istorija. Dalindamosi maistu ir asmeninėmis istorijomis, visaginiečių šeimos atvirai pasakoja apie tai, kaip augo patys ir kaip augina savo vaikus, kas juos atvedė į patį jauniausią šalies miestą, kokį gyvenimo būdą ir tradicijas jie puoselėja.
Projektas „Šeimų vakarienė“ Visagino m. savivaldybėje įgyvendintas pagal Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 metų veiksmų plano įgyvendinimo 2.3 priemonę „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ ir finansuotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
