Apie moterišką ubagystę

Turiu pažįstamą – dalią brunetę su vešlių žvilgančių plaukų kupeta ant galvos. Visai jaunutė, kilusi iš tokios vargo pelių šeimos, kad net pavalgyti kartais neužtenka. Nepaisant to, mergina – mielo būdo, visada pasitempusi, su šypsena. Kartą ją sutikusi netekau žado: iš puikiųjų kasų telikęs… styrantis ežiukas. Kas nutiko? Kodėl?  Pasirodo, pridavė ji plaukus perukų gamintojui. Būdama vyriausia iš daugiavaikių šeimos, tėvus eilinį kartą prispaudus nepritekliams, nedvejojo nė akimirkos ir atsisveikino su gražiuoju savo turtu.

— Na, kaip atrodau? Geras, ar ne? — valiūkiškai klausia. — Geras, — vapu gaudydama orą iš netikėtumo.

Atvirai kalbant, toks nuolatinis finansinis neužtikrintumas mane negyvai sugniuždytų. Galvoju, kad tos pažįstamos vietoj vieną dieną imčiau ir pasikarčiau. O ji sau čiauška kaip niekur nieko: girdėjai apie Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos? Paskui kažką sušneka apie ruošiamą Darbo kodeksą, pereina prie M. K. Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimo“ premjeros ir baigia moralu apie feminizmą. Karštai dėsto, kokių feminizmo krypčių būna ir širsta, kad nieko dorai neprisimenu. Guvi ir protinga, viskuo taip aistringai domisi, kad negali nesistebėti.

Viskas šiame pasaulyje jai nauja, viskas įdomu, visko norisi pabandyti. Ją jaudina menas, žavi poezija, domina filosofijos traktatai. Tiek, kiek leidžia kuklios šeimos galimybės, stengiasi stilingai atrodyti, padeda mažesniesiems. Ir tas jos gebėjimas nesureikšminti skurdžios buities man atrodo esantis pats didžiausias jos turtas.

Kodėl apie ją užsiminiau? Ogi todėl, kad neseniai vienoje diskusijų grupėje įsiplieskė ginčas, kas yra ubagystė. Žinau, žinau, netauriai, nelietuviškai ir netaisyklingai toji ubagystė, kad koks nors menkas finansinis raštingumas skambėtų tauriau, bet šiame žodyje man asmeniškai telpa kur kas daugiau prasmių nei vien skurdas ar nepritekliai. Nepritekliai dažniausiai tėra žmogui siųsti laikini išbandymai. Finansinis raštingumas – išmokstamas. O va ubagystė – nuolatinė dvasios būsena, pasireiškianti interesų ribotumu ir užsiciklinimu ant materialinių gėrybių. Taigi, kokie tie skiriamieji ubagystės bruožai?

  1. Pirmasis ir ryškiausias moteriškos ubagystės bruožas – nuolatinis nepasitenkinimas. Ubagė niekada nebūna linksma, optimistė ir veikli. Visą nusususį jos pasaulėlį užpildo materialiniai troškimai, ir tie patys, kaip taisyklė, būna negudrūs ir menki. Paprastai jai rūpi, iš kur gauti dar vieną porciją naujų šmutkių, nors ir senų nebėra kur krauti. Šmutkės dažniausiai įsigyjamos šeimos gerovės ir sveiko proto sąskaita: diedui ir taip gerai, tegu vaikšto kiaurais dantimis ir ne ką sveikesnėmis kojinėmis, bet tą suknią iš dizainerio butiko jis man vis tiek nupirks.
  2. Ubagė neturi jokių pomėgių. Jai vienodai rodo muzika, kinas ar teatras. Keliauti tingisi, nebent į kokius visų nudrengtus kurortus kur nors arčiau Azijos. Sportuoti fui, maistas tinka visas ir iš eilės, dirbti atrodo žema. Taip ir voliojasi kiauras dienas ant sofos, rašinėdama komentarus po visais įmanomais feisbuko įrašais. Ir visa tai skambiai vadina rūpinimusi šeima.
  3. Kadangi pinigų tokia veikla neatneša, ubagė jų nuolat reikalauja iš kitų. Finansiniu donoru gali būti pasirinktas vyras, meilužis arba apskritai valstybė – šiuo atveju pinigų gavimo šaltinis net nėra svarbus. Ubagė įsitikinusi, kad vien už tai, jog išnešiojo ir pagimdė vaiką bei nesusigadino figūros, jai turi duoti mažų mažiausiai įrengtą ir apstatytą butą, o vyras – dargi ir visą savo atlyginimą. Tėvai ir vaikai irgi ką nors privalo, bet tai jau priklauso nuo konkrečių aplinkybių.
  4. Ubagė pavydi. Ji visą laiką save su kuo nors lygina: anų butas didesnis, mašina naujesnė, o vaikai lanko geresnes mokyklas. Pavydas skatina nešioti paskalas, kurios tampa neatsiejamu ubagės gyvenimo fonu.
  5. Ubagė nepasotinama. Jai niekada neužteks vienos raudonų batų poros, vienų auskarų su svarovskiais, vieno apsilankymo restorane per savaitę. Ubagė – tai nepasotinama juodoji skylė, kurioje dingsta viskas, ką į ją bekrautum.
  6. Iš esmės ubagė yra parazitė. Ji nekuria jokios gerovės, tik taiko prie ko nors prisisiurbti ir manipuliuoti žodžiu privalai. Pačios primityviausios parazituoja pažinčių portaluose, o pačios apsukriausios ubagės įsigudrina ištekėti už daugmaž sėkmingo vyriškos lyties atstovo ir metų metais ėda jam sveikatą.
  7. Ubagėms labai patinka pasirodyti. Ji be problemų kreditine kortele sumoka už naujausio modelio telefoną arba batus vaikščioti neįmanomo dydžio kablais, apsigiria draugėms, o paskui pusmetį minta džiūvėsiais su vandeniu, kad tik laiku išmokėtų palūkanas.
  8. Ubagė niekada nevertina to, ką turi. Ji niekina dėl jos besistengiantį vyrą, deda į šuns dienas Lietuvą už mažas pašalpas ir gyvendama nejaučia jokio malonumo. Ubagė primityvi kaip ameba, o dėkingumas, kaip žinia, pirmuonims svetimas.

Galėčiau sąrašą pratęsti ir toliau, bet tipažą, manau, atpažinote. Apsidairykite, ar daug tokių ubagių aplink jus? Siūlyčiau jas ištrenkti iš savo gyvenimo kartu su besibaigiančiais senaisiais metais. Juk ir lietuvių liaudies patarė kažkaip panašiai sako: ubagė iš ratų – ratams lengviau.


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.