Ar myli savo vaikus?

Martynas Liuteris (XVI a.) esą prabilęs į kažkurį iš šešių savo kūdikių: Vaike, ką tu nuveikei tokio ypatingo, kad aš turiu tave taip mylėti? Tu savo rėkimu juk sukėlei visus namus“ (R. Bainton. Čia aš stoviu). O ir pačios kartais net nesusivokdamos kreipiamės į savo vaikelius evangeliniais žodžiais: „Nutilk, nurimk!“. Juk pats Viešpats taip sudraudė vėją ir nuramino audrą ežere. Tiesa, mums taip elgtis nesakė, tad ir neverta. Ne mūsų valiai ir jėgoms įnešti ramybę.

Bet jei apie meilę, tai turbūt kiekviena mylime kiekvieną savo vaiką užvis labiau pasaulyje. Aš nežinau, aš sakau „turbūt“ – turi taip būt… Pamenu, kaip pasakojom apie tėvų meilę vyresniesiems savo vaikiukams, laukdami dar vieno. Kad nesibaimintų, jog tėvų meilė tarsi pyragas – kuo daugiau valgytojų pripuls, tuo mažesnis kąsnis kiekvienam klius; arba kažkas nusikniauks liūto dalį, o tu taip ir liksi nelaimėlis.

Man buvo patikusi viena istorija, čia papasakojau kiek plačiau. Jei glaustai, tai mūsų namuose tądien ant stalo buvo padėta vasarinių nektarinų, jie ir pravertė. Abu vaikai gavo į rankas po gražų didelį sunokusį vaisių – mūsų meilės apčiuopiamą simbolį, o štai būsimasis broliukas ar sesutė, patikinom, gaus savo, nesikėsins atkąsti nuo jų. Gal ir ne tobulai visapusiškas palyginimas, bet mums buvo visai geras.

Pamenu, vieną vakarą prieš kokį dešimtmetį savo draugei Linutei ūkiau: „Bijau, kad gal Dievas mane nelabai myli, gal iš viso ne“. O ji tik paprastai: „Jis už tave nusikryžiavojo!“ (savo tarme, tuo iškart patardama: „Nenusišnekėk“). Tai tada dar nė viena nebuvom mama. O dabar… Dabar permąstau, kiek mano vaikai iš įvairiausių žmonių – artimų ir nepažįstamų – yra sulaukę draugiškų šypsenų, padrąsinimo, dovanų. O kur visi pagelbėtojai ir suramintojai bėdoje – ligoje, išgąstyje, reikmėje. Visiems jiems širdyje esu dėkinga. Kiekvienam.

Tai štai. Kaip aš nedėkosiu Tam, kuris pašaukė mano vaikus gyventi – amžinai? Tam, kuris dėl jų pats norėjo įsikūnyti ir gimti. Tvartelyje. Savo širdies, ką gi – tvartelyje, aš taip dėkinga už Jo meilę jiems – kiekvienam iš jų!.. Už pačią didžiausią meilę visame pasaulyje.

Ir nors esu kaip viena iš miestelio pasiutvaikių Čaikovskio „Legendoje“, kur vis nuskabau Vaikelio Jėzaus puoselėjamų rožių žiedlapius, o Jis man vėl ir vėl romiai, mylinčiai kalba: „Nieko, man štai dar liko spygliai“, noriu vėl ne baimintis dėl ateities, o laukti jos.

Nes ne tik mano vaikai yra Jo. Ir aš esu Jo vaikas.

Džiaugsmingų Šventų Kalėdų!

Vilmos Sabutienės tinklaraštis kasdienybe.lt


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0