Daiva Baranauskė: smurtas artimoje aplinkoje naudojasi meile

Režisierės Janinos Lapinskaitės sukurtas vaidybinis filmas „(Ne)eilinė moters istorija“ paremtas tikromis istorijomis.

Jei jūs iš tų užkietėjusių vizualikų, kurie mieliau žiūri nei skaito, greičiausiai jau spėjote peržiūrėti viršuje esantį vaizdo klipą. Prisipažinsiu, man sunku patikėti, kad kažkur realiame gyvenime realios moterys įsivelia į tokius nerealiai nenormalius santykius tiek, jog iš jų nebesugeba ištrūkti. Tačiau Daiva Baranauskė, fondo FRIDA įkūrėja, tvirtina, kad tokios situacijos – tikros, sumišusios su prisirišimu, viltimi ir meile, užtat visada skaudžios.

„Koks velnias nešė į tą nedėkingą galerą – darbą su smurtu artimoje aplinkoje?“, – klausiu mudviem susėdus jaukioje Kauno senamiesčio kavinukėje pokalbio vienai apie kitą ir apie rudenį numatomus bendrus darbus. „Vaikystėje sugalvojau, kad man reikia kurti mokslą, o konkrečiai – gamtos mokslus. Baigiau biologiją ir chemiją, ir labai greit pamačiau, kad tai visiškai ne mano ir absoliučiai neįdomu“, – į senus, dar sovietmetį menančius laikus, nusikelia Daiva.

Daiva Baranauske

Daiva Baranauskė, labdaros ir paramos fondo FRIDA vadovė (asmeninio archyvo nuotr.).

Jau dirbdama mokykloje sugalvojo, kad reikia sukti į visai kitą sritį – įstojo į socialinio darbo magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Baigė ją būdama beveik 40-ties, o praktiką atliko šeimos centre, kur susipažino su savanore, patyrusia smurtą šeimoje – kaip netrukus paaiškės, tai ir buvo lemtingas posūkis karjeroje.

„Jau tada man rūpėjo moterų teisių tema. Dar iš vaikystės atsinešiau siekį įsikišti ten, kur kažkas neteisinga. O smurtas prieš moteris – kaip tik tai. Nežinau, kodėl ne visi žmonės mato, kad smurtas prieš moteris yra neteisinga, kad moterų teisių pažeidimai yra neteisinga. Jeigu visi tai matytų, man atrodo, mes greičiau pasiektume socialinio teisingumo“, – kalba lėtai, bet tvirtai ir užtikrintai.

Sutikta savanorė Daivai papasakojo, kaip kentė sutuoktinio smurtą, o kai iš jos atėmė dukras, neturėjo nei kur išeiti, nei pas ką prisiglausti, nes tėvai gyveno toli. „Kaune tokioms moterims visiškai nėra saugaus prieglobsčio – iš didžiųjų Lietuvos miestų vienintelis Kaunas jo ir neturi“, – netikėtą faktą apie sparčiai visose srityse iš pažiūros tobulėjančią laikinąją sostinę atskleidžia pašnekovė.

Jodviem pradėjus tokio prieglobsčio teirautis, atsakymas buvo vienas ir tas pats: kol būsite dvi aktyvistės iš gatvės, niekas su jumis apie kažkokio prieglobsčio kūrimą nekalbės. Tai reiškė, kad reikia kurti organizaciją. Taip gimė FRIDA – labdaros ir paramos fondas, dirbantis labiau prevencine kryptimi. Nes, kaip sako Daiva, kai be perstojo teiki ir teiki tą pagalbą, pamatai, kad vien jos neužtenka: kai valstybėje neieškoma, kaip užkirsti kelią smurtui pačiose jo užuomazgose, pagalbą galima teikti iki begalybės ir neišvysti jokios ilgalaikės naudos. O darbas šis – ne iš lengvųjų, reikalauja labai daug emocinių, finansinių ir kitokių išteklių.

Jeigu nesiimsime prevencijos, kuri yra ir pigiau, ir strategiškai teisingiau, mes visada turėsime šluostyti ašaras, turėsime daugybę nelaimingų šeimų, sudaužytų likimų, išsigandusių vaikų, sugniuždytų moterų, o tokios pagalbos paslaugų poreikis niekur nedings. Turime nuo kažko pradėti stabdyti šį smurto ratą. Turime pradėti keisti žmonių bendravimą ir mokyti žmones lygiaverčių santykių.

Fondo pavadinimas kildinamas iš garsiosios menininkės Fridos Kahlo vardo, nes vykdoma daug bendrų veiklų su menininkais ir kultūros veikėjais. „Kai su žmogumi susipažįstame artimiau, galime iššifruoti tą pavadinimą ir kaip akronimą Feministinės Radikalios Iniciatyvos Demokratijai Auginti“, – netikėtai nustebina Daiva. „Skamba radikaliai“, – replikuoju, į ką sulaukiu pastabos, jog išvertus iš lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis, ir radikalumas FRIDA veiklos atveju suprantamas kaip pagrindas, bazė ar pamatas problemoms spręsti, o ne kaip galvų kapojimas kitaip manantiems.

Permainų yra, bet nepakankamai

Penkioliktus metus su smurtu artimoje aplinkoje kovojanti Daiva primena, kad labai didelį ir svarbų lūžį Lietuvoje pavyko pasiekti 2011 metais, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Seimas už jį balsavo vieningai, išskyrus a. a. Julių Veselką, ir tai buvo pirmasis bandymas pristabdyti smurto ratą: įtvirtinta galimybė gauti pagalbą visiems nukentėjusiems nuo smurto, nerašant pareiškimo policijai. Be to, priėmus šį įstatymą, atsirado daugiau viešumo. „Teigiama, esą dėl to padaugėjo smurto. Smurto nepadaugėjo – padaugėjo tik iškvietimų, nes moterys dabar žino, kad joms gali ateiti pagalba. Be abejo, policijai padaugėjo darbo, kuo ji nėra patenkinta“, – nebando pagražinti situacijos pašnekovė.

Tačiau, anot Daivos, pasakius A, reikia pasakyti ir B – minėtame įstatyme neįtvirtinta smurto artimoje aplinkoje aukų lytis, nors smurtas artimoje aplinkoje vis dėlto dažniausiai būna nukreiptas prieš moteris. „Šioje prakeiktoje grandinėje moteris yra silpnoji grandis, ir su tuo reikia kažką daryti“, – įsitikinusi fondo FRIDA vadovė.

Anksčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendino Smurto prieš moteris mažinimo strategiją, kuri turėjo tęstis iki 2014 metų. Joje buvo numatytos veiklos priemonės, organizacijų finansavimo gairės, įvairios kitos programos, kaip įveikti smurtą. Priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, ši strategija buvo uždaryta dar nepasibaigusi – gal todėl, kad įstatyme neliko žodžio moteris, taip siekiant įstatymą padaryti neutralų lyties atžvilgiu.

Panaikinus minėtąją strategiją, jokio kito programinio dokumento neatsirado. Šiuo metu galiojančią Valstybinę smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programą Daiva vadina „labai prasta“. „Švietimo ir mokslo ministerija net neįsitraukė į šios programos kūrimą, pareiškusi, kad tai ne jos reikalas. O joje kalbama apie prevenciją, patyčias, kurios dažnai irgi vyksta lyties pagrindu, apie seksualinį priekabiavimą, mergaičių ir berniukų santykius, iš kurių išsirutulioja jaunų vyrų ir jaunų moterų santykiai“, – sudėtingą kovos su smurtu artimoje aplinkoje teisinį lauką bendrais bruožais bando nupasakoti mano pašnekovė.

Kai daugiau kaip 80 proc. nukentėjusiųjų yra moterys, o per metus sulaukiama daugiau kaip 60 tūkst. iškvietimų, kai Bendrasis pagalbos centras iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje traktuoja kaip B lygio, o smurtautojas visą laiką yra šalia – išvežamas ir vėl sugrįžta, daro spaudimą, kai smurtą patirianti moteris dažniai dar yra ir ekonomiškai priklausoma nuo savo partnerio, sutuoktinio ar to žmogaus, su kuriuo ji gyvena ir kurio smurtą patiria, užsiveda toks užburtas ratas, kad jame kažką pakeisti ar juo labiau iš jo ištrūkti yra be galo sunku.

Pasak Daivos, turime ir daugybę kitų neišspręstų problemų: pavyzdžiui, Lietuvoje nėra jokio pagalbos centro seksualinio smurto aukoms. Veikia net 18 specializuotos pagalbos centrų smurto artimoje aplinkoje aukoms, bet jeigu moteris patyrė ne savo artimo žmogaus ar intymaus partnerio seksualinį smurtą, šie centrai pagalbos suteikti neprivalo – juose gelbstima tik patyrus smurtą nuo šeiminiais ryšiais susijusių asmenų: sugyventinio, sutuoktinio, brolio, tėvo ir pan.

smurto-bg_versli mama

Specializuotos pagalbos centrai (SPC) teikia nemokamą pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms. SPC veikia visoje Lietuvoje, kiekvienoje savivaldybėje. Spustelėję ant paveikslėlio, būsite nukreipti į puslapį su aktyviais šių centrų kontaktais.

„Prieš porą metų buvo toks liūdnas atvejis, kai viename Vilniaus barų išprievartavo merginą. Ji persigalvojo ir nutraukė bylą. Tada paaiškėjo, kad nutraukus bylą, jai nebepriklauso skubi ginekologinė pagalba. Merginą siuntinėjo iš vieno priėmimo į kitą, kol galiausiai planinę pagalbą suteikė… po mėnesio. O ji buvo prievartaujama panaudojant daiktą, sužaloti lyties organai“, – tai tik viena iš nedaugelio Daivos žinomų istorijų.

Kad vieno tokio pagalbos centro užtektų visai Lietuvai, patvirtino ir fondo FRIDA kartu su Kauno klinikų ginekologėmis vykdytas bendras projektas. Tokiame centre būtų telkiama skubi ginekologinė ir psichologinė pagalba, atskirais atvejais nukentėjusioji galėtų pernakvoti. Bet kuriuo atveju, tokiame centre nukentėjusi moteris greičiau gautų pagalbą, negu siuntinėjama nuo vieno specialisto pas kitą savo gyvenamojoje vietovėje.

Pamatyti smurto žalojamą sielą

Brutalų paprastą fizinį smurtą atpažinti lengviausia: sudavė, pastūmė – liko mėlynės, nubrozdinimai. Kai žmonės tuo skundžiasi, viskas ir taip aišku – čia yra smurtaujama. Labai dažnai toks smurtas yra vadinamasis situacinis, kai į darbą paleidžiamos rankos konflikto metu. Su jo atvejais dirbti lengviau ir policijai. Tačiau kai smurtas pasireiškia kaip kontrolė, fizinio smurto kartais net nebūna. Jeigu smurtautojas pakankamai gabus manipuliatorius, jis susitvarko savo auką kontroliuodamas psichologiniais metodais, nepaliekančiais jokių kūno žymių.

Janinos Lapinskaitės režisuotame edukaciniame filme (Ne)eilinė moters istorija panaudotos tikrų moterų dokumentinės istorijos. Vienos jų herojė pasakoja, kad vyras ją mušdavo galva arba taikydavosi į tokias kūno vietas, kuriose nelieka mėlynių, ir ji negalėdavo kreiptis dėl ekspertizės kūno sužalojimams nustatyti.

Toks nematomas smurtas, pasak Daivos, dažnai būna aukštesnio socialinio statuso šeimose, kurioms kreiptis į policiją gėda. Būtent jose dažniausiai naudojami subtilūs kontrolės ir „nepaklusnaus“ sutuoktinio suvaldymo būdai, kurių atveju policija nieko negali padaryti, nes žymių nėra, o grasinimų ar terorizavimo veikas be galo sudėtinga įrodyti. Juolab kad žinią apie tokius santykius baisu išnešti iš namų, nes yra ką prarasti: įvaizdį, reputaciją.

„Tai kaip tada fiksuoti tokius atvejus?“ – nuduodu naivią, nors atsakymą ir taip numanau: viską, kas dedasi toje prakeiktoje artimoje aplinkoje, įrašinėti. „Bet kaip tada baisu gyventi, kai tu visą laiką turi būti kovinės parengties! – mano galvoje dar tik užgimusią mintį pratęsia Daiva. – Kai man sako, kad moterims reikia mokytis kovos menų, treniruotis ir panašiai, atsakau, kad gali geriausiai išmokti fiziškai apsiginti, bet tai reiškia, kad nuolat turėsi akies krašteliu stebėti ir sekti, kada jau reikės užimti gynybinę poziciją. Tai – ne gyvenimas.“

Tokiais atvejais pirmiausiai reikia peržiūrėti savo santykius – o tai yra labai sunku, nes tie santykiai niekada nebūna be meilės ir prisirišimo. Galima įvardyti, kad smurtas jau yra, galima smurtą atpažinti, bet meilė dėl to niekur nedingsta. Kaip pasirinkti, kai aiškiai suvoki savo padėtį, kai jautiesi blogai, bet kartu ir myli? Kaip pasverti?

Ir moterys sveria – labai skirtingai. O visuomenė joms nepadeda. Visų pirma, kaltina. Kaltina net policijos pareigūnai, ieškodami tos nuskriaustosios pusės kaltės, aiškindamiesi, kas išprovokavo smurto aktą, kas galėjo būti kaltas dėl to, kad smurtautojas pratrūko, tarsi būtų kažkokia pateisinama priežastis mušti kitą žmogų.

Jeigu smurtas užsitęsia ilgą laiką, tada aplinkiniai ir visa visuomenė pradeda ieškoti paaiškinimų, kodėl tokia moteris neišeina iš  smurtaujančios artimos aplinkos. Juk XXI amžius, tikrai gali išeiti! „Tačiau net ir turint mūsų jau minėtą saugų prieglobstį – valdišką įstaigą, skirtą smurtą patiriančioms moterims, tas išėjimas yra labai laikinas, geriausiu atveju – keliems mėnesiams. Kita vertus, psichologiškai vis tiek neišeini – tebesi arba susituokusi, arba artimuose santykiuose su smurtautoju. O jis tau rašo, atsiprašinėja. Kaip sakiau, smurtautojai yra gabūs manipuliatoriai – jie nenori prarasti savo aukos“, – kažką, ką matau nebent kino filmuose, kalba Daiva, ir man sunku tuo patikėti.

Jeigu duotų į dantis per pirmą pasimatymą

Tie, kurie yra ne eiliniai socialinės rizikos asmenys, kurie tik geria ir muša (nors ir tie moka sukurti tų šviesesnių laikotarpių), o sisteminiai smurtautojai-kontroliuotojai, Daivos žodžiais tariant, yra labai įvaldę galios ir kontrolės rato mechanizmą. Po smurto protrūkių seka šviesesnis laikas, kurį specialistai vadina medaus mėnesiu. Tas laikas būna geras ir gražus: tada būna geras seksas, atsiprašymai, dovanos, ir nukentėjusi moteris nori patikėti, kad tai buvo jau paskutinis smurto kartas.

Smurtautojų atsiprašymai būna ne bet kokie, o su sąlyga: jeigu tu nebūtum padarius to ir ano, smurto nebūtų įvykę… „Taip bandoma permesti kaltę ant aukos – visada. Incidento, konflikto metu taip nebūna. Kai ištinka situacinis smurtas, išprovokuotas emocijų, kai abi pusės dėl kažko susipyksta ir nesusivaldo, abu kažkiek jaučiasi kalti dėl to ir gali išsiaiškinti. Kai smurtas tampa vieno asmens kontrolės kito asmens atžvilgiu pasekme, visada būna tas pats dominuojantis asmuo ir tas pats asmuo-auka“, – sako man jau 15 metų su šiomis problemomis kasdien susidurianti moteris, ir aš toliau klausau jos pasakojimo kaip kažkokios fantasmagorijos.

„Smurtautojas niekada neprisipažins kaltas, – tęsia Daiva. – Jis kaltę visada vers ant aukos ir bandys išsisukti. Jeigu auka bando inicijuoti kokią nors psichologinę pagalbą porai, atsakymas būna „Tau reikia – tu ir kreipkis“. Va toks būna problemos pateikimas.“ „Iš kur tokių žmonių ir imasi?“, – neatsistebiu. O man aiškina toliau: kad tokių elgesio modelių priežastys dažniausiai būna kompleksinės ir iš anksto sunkiai įžiūrimos.

Smurtą artimoje aplinkoje gali lemti tėvų šeimoje matyti bendravimo modeliai. Tačiau jokiu būdu ne šimtaprocentinė garantija, kad užaugę šeimoje, kurioje smurtaujama, vaikai būtinai perims šį modelį – būna, kad suaugę jie griežtai atmeta tokį santykių būdą. Kita vertus, mūsų visuomenė vis dar patriarchalinė, joje vyras yra galva. Ir ta galva ne šiaip sau galva – ji turi „tvarkyti“ savo artimąją aplinką taip, kad viskas vyktų pagal jo taisykles.

„Turėjau labai skaudų atvejį, kai vyras ne tik smurtavo prieš žmoną, bet ir tvirkino dukrytę. Vienoje instancijoje šią bylą laimėjome, kitoje instancijoje pritrūko įrodymų, nes kaltinamasis niekaip neprisipažino dėl tvirkinimo. O kai jo paklausiau dėl smurto, atsakymas buvo: „Bet kad ji tokia bjauri! Su ja kitaip neįmanoma susitvarkyti!“ (paryškinta mano – SVT). Va čia raktinis žodis, nusakantis tą keistą norą viską tvarkyti pagal save“, – vėl skaudžių istorijų puslapius verčia pašnekovė.

„Kurių galų reikia rinktis tokius sutvarkytojus“, – garsiai ir emancipuotai mintiju, į ką Daiva atsako, kad santykių pradžioje polinkis smurtauti dažniausiai nepasireiškia. „Pasakysiu labai grubų palyginimą. Kai kūrėme filmą, viena scenarijų man padėjusi rašyti savanorė ištarė: „Jeigu per pirmą pasimatymą vaikinas merginai duotų į dantis ir pasakytų, kad taip bus visada, kai tu pažeisi mano žaidimo taisykles, bet tu tų taisyklių nežinosi, nes aš jas keisiu pagal savo sugalvojimą, vis tiek bus merginų, kurios nueis į antrą pasimatymą. Vienos pagalvos, kad tai nevykęs juokas. Kitos bus tai mačiusios savo tėvų šeimoje ir galvos, kad taip turi būti, nes taip visi gyvena. Trečiosioms tiek norėsis dėmesio ir bendravimo, kad geriau jos tenkinsis juo negatyviu, negu jokiu“ .

Bet nebūna taip per pirmąjį pasimatymą! Pirmi pasimatymai būna gražūs, meilūs, malonūs ir negatyvi santykių kūrimo pusė neparodoma. Ji atsiranda daug vėliau, kai ryšys jau susikūręs. Ir atsiranda įvyniota į dėmesį ir labai stiprią kontrolę: Mums taip gerai kartu – kam tau tie draugai? Mes dabar pora, tai ne su draugėmis reikia kavą gerti – juk mes ir namie puikiausiai tos kavos atsigeriame! Taigi tu man graži – kam tu tą trumpą sijoną į darbą segiesi? Kad į tavo kojas mišriame kolektyve vyrai žiūrėtų? Jau su ta išsiskyrusia seserimi tikrai nelakstysi bendrauti – ji tau blogą pavyzdį parodys.

Ir ribos po truputėlį siaurinamos tol, kol susiaurėja tiek, jog moteris susigriebia gyvenanti kažkokiame narvelyje. Pabandžiusi susigrąžinti tai, ką turėjo santykių pradžioje, dažniausiai ir sulaukia smurto – ypač, jei nepasiduoda vyro nurodymams.

Kartais pirmas fizinis smurtas įvyksta pirmo nėštumo metu. Kaip rodo australų atliktas tyrimas, smurtautojas labai dažnai nenori prarasti centrinės pozicijos ir jaučia, kad ją netrukus paverš gimsiantis kūdikis. Dar viena smurtavimo priežastis nėštumo metu gali būti įsitikinimas, kad besilaukianti moteris niekur nedings, nes, bjauriai tariant, yra pagadinta prekė. O ryšys jau sukurtas. „Ir tada belieka sverti ir tikėtis, kad gal kažkas pasikeis, gal aš būsiu tokia gera, kad išpildysiu visus tuos priekaištus ir viską padarysiu taip, kaip jis nori – ir vakarienė bus laiku, ir sijonas ilgesnis, ir panašiai“, – apie viltį, tą kvailių motiną, kuri miršta paskutinė, kalba Daiva.

Elgiasi kaip žiurkės: įsprausti į kampą, ima pulti

Smurto ratas nėra tiesiog įtampa–iškrova–medaus mėnuo–vėl įtampa. Jis labiau panašus į spiralę, t. y. medaus mėnesiai vis trumpėja, o įtampa ir proveržiai – vis stiprėja, ir taip iki… nužudymo. „Nužudymai – pavojingiausia smurto pasekmė. Pavojingiausias laikas ir vieta moterims būna tada, kai jos bando nutraukti smurto rato santykius. Skamba kaip paradoksas, tarsi turėtume joms nepatarti to daryti“, – klausydama Daivos, jaučiuosi pakankamai rožinė ir pūkuota naivuolė.

Jeigu įvertinus paaiškėja, kad smurtas yra sisteminis, kad tai nėra nebrandūs abiejų pusių santykiai ir nemokėjimas valdyti emocijų, kitos išeities, kaip tik nutraukti smurto ratą, tikrai nėra, bet tai reikia daryti saugiai, apskaičiuotai, su pagalba. Amerikiečių tyrimų duomenimis, tikimybė būti nužudytai tuo metu, kai ryžtingai bandai nutraukti smurtinius santykius, padidėja 85 proc. Tai įvyksta tada, kai moteris ima daryti to, ko iki tol niekada nedarė – susiranda advokatą, paduoda pareiškimą skyryboms ar įsikiša policija, ko iki tol nebuvo.

„Pavyzdžiui, 2007–2008 m. žiemą Kauno apskrityje tris mėnesius iš eilės buvo po nužudymą tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Vienas policininkas sumušė žmoną, už tai, kad ji padavė skyryboms, o kai ji dėl sumušimų pateko į ligoninę – nušovė ją palatoje ir nusišovė pats. Kiti du nužudymai taip pat įvyko dėl tos pačios priežasties – moterys padavė skyryboms, bandydamos nutraukti smurtinius santykius“, – klausau dar kelių tikrų istorijų kaip iš įtempto siužeto filmo.

„Smurtautojai elgiasi kaip žiurkės – įvaryti į kampą, ima pulti. Kol gali smurtauti ir realizuoti savo emocinę priklausomybę nuo kontrolės ir dominavimo, tol tai ir daro. Kai tik nebegali to daryti, pajaučia labai didelę grėsmę ir stipriai puola“, – tęsia Daiva. Pasak jos, kai kurie policininkai tą žino – tačiau anaiptol ne visi. Smurtą patiriančioms moterims padedantis fondas FRIDA sako pastebintis, kad pareigūnai vėl pradėjo prašyti nukentėjusių moterų rašyti pareiškimą, ko neturėtų daryti, nes tokia moteris yra šoke. Jai reikia be galo daug stiprybės žengti konkretų pasipriešinimo smurtui žingsnį – iškviesti policiją, o ši tokiais reikalavimais ją traumuoja dar kartą.

Padėti savo seserims

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad į Kauną pas fondo FRIDA vadovę važiavau pasiklausyti ne vien pribloškiančių smurto prieš moteris istorijų. Šiemet jau ketvirtą kartą lapkričio 25–gruodžio 10 dienomis Lietuvoje vyks Baltojo kaspino festivalis, rengiamas pasaulinės akcijos 16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų rėmuose, nuo lapkričio 25-osios – Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, iki gruodžio 10-osios – Tarptautinės žmogaus teisių dienos, ir portalas VERSLI MAMA pakviestas tapti jo programos dalimi.

Šių metų festivalio tema – 100 metų moterų balsavimo teisei Lietuvoje. Programa sparčiai pildosi, bet, norėdamos palaikyti intrigą, kol kas jos neatskleisime. Galime pasakyti tik tiek, kad bus renginių, kuriuose dekonstruosime kultūrines smurto priežastis, gilinsimės į dinamiką, kviesime solidarizuotis ir atmesti aukos kaltinimą. Didelę dalį programos skirsime žinomų istorinių asmenybių kaip gerųjų pavyzdžių (role models) pristatymui moterims ir merginoms, todėl dar viena šių metų festivalio paantraštė galėtų būti „Ne silpnoji lytis!“

„Pirmuosius dvejus metus dar nebuvome sugalvoję, kad turi būti metų tema – tai buvo tiesiog festivalis „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“, – iniciatyvos ištakas primena festivalį organizuojanti Daiva. Pernai festivalis jau buvo dedikuotas 110-osioms Fridos Kahlo gimimo metinėms, o šiemet natūraliai susisiejo su Lietuvos valstybės atkūrimo ir moterų balsavimo teisės 100-mečiu.

Festivalio misija – didinti visos visuomenės sąmoningumą ir skatinti nelikti abejingiems smurtui lyties pagrindu, ypač prieš moteris. „Ypač tos visuomenės dalies, kuri nesmurtauja ir pati nepatiria smurto – tai ir yra tikroji prevencija“, – pabrėžia pagrindinė festivalio vedlė, fondo FRIDA vadovė. Šalutinis siekis – suburti aktyvių moterų grupes, kurios veiktų smurto artimoje aplinkoje mažinimo kryptimi net ik festivalio metu.

„Norime pritraukti kuo daugiau verslių, visuomeniškų, aktyvių moterų. Būna labai daug gražių iniciatyvų vaikams iš globos namų ar paliktiems gyvūnėliams paremti – būtų šaunu, kad susivienijusios padėtume ir savo seserims. Jos pačios tos pagalbos nepaprašys, nes visų pirma labai sunku pripažinti smurto problemą, juolab kad smurtautojas pirmiausia savo auką socialiai izoliuoja. Auka tada ir tampa auka, kai yra izoliuota“, – dar kartą pabrėžia Daiva ir primena, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra atskirties ar socialinės rizikos grupės problema – galbūt mes bendraujame su drauge, bendradarbe ir nežinome, kas jos namuose dedasi už uždarų durų.

O norėtųsi sužinoti ne per vėlai.

Sekite Baltojo kaspino festivalio naujienas feisbuke.

baltojo kaspino festivalis_logo_versli mama

Baltojo Kaspino festivalio tikslas – atkreipti piliečių ir institucijų dėmesį į smurtą lyties pagrindu, didinti visuomenės sąmoningumą, vykdyti prevenciją. Sužinokite daugiau, spustelėję šį paveikslėlį!

 


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

0