Kovo 8-oji: moterys nori ne tulpių, o oraus atlygio (interviu)

reprodukcinis streikas_kovo8_versli mama

„Ne tulpių, o teisių ir solidarumo!“ – neseniai feisbuko platybėse pasirodė šūkis ir, žinoma, iškart atkreipė portalo VERSLI MAMA dėmesį. Juo kviečiama į kovo 8-ajai dienai skirtas eitynes, kurių tema, pasak organizatorių, kaip ir priklauso tokia proga, bus skirta atkreipti dėmesiui į moterų darbo sąlygas.

„Darbo rinkoje moterims galioja kitos taisyklės nei vyrams. Moterų diskriminavimas prasideda nuo darbo pokalbio. Moterims įsidarbinant vis dar yra vertinama jos šeiminė padėtis, nors įstatymas tai draudžia. Jaunų pretendenčių kompetencijomis jei ir neabejojama, tai vis dar klausiama, ar ši ketina kurti šeimą ir susilaukti vaikų ir jei taip – kada. Jei atsakymas į šį klausimą teigiamas, tai gali nustelbti kompetencijas ir tapti kliūtimi įsidarbinti“, – rašoma kvietime į renginį, kurį organizuoja iniciatyva Reprodukcinis streikas.

Pasak iniciatyvos autorių, jau ištekėjusi, tačiau dar nesusilaukusi vaikų moteris yra vertinama kaip įmonės investicijų neverta darbuotoja, nes galimai greitu laiku praneš apie nėštumą ir dirbti nebegalės. Mažamečių motinos yra apskritai bene labiausiai nepageidaujamos darbuotojos – jų vaikai yra užprogramuoti sirgti ir neleisti motinai dirbti. O kai vaikai pagaliau užauga ir palieka namus, moteriai darbo rinka vėl užtrenkia duris – dabar ji tiesiog per sena dirbti.

Darbo rinka paprasčiausiai nenori moterų. O tų moterų, kurios dalyvauja darbo rinkoje, darbas nesibaigia uždarius darbovietės duris: jis tęsiasi ir namuose, kur moterims tenka prievolė rūpintis namų, vyro, vaikų ir senelių globa, slauga ir gerove. Moterų darbas namie nepastebimas ir nevertinamas.

Profesijos, kurias daugiausiai užima moterys, yra matomos kaip neprestižinės – antraeilės ir nesvarbios. Moterims ne tik mokamas mažesnis atlyginimas už tą patį darbą: tos profesijos, kurias dažniausiai renkasi moterys, yra prasčiausiai apmokamos. Atitinkamai joms tenka minimalios socialinės garantijos – taip didėja dirbančių moterų skurdo rizika. Jų pensijos yra mažesnės, tad didelė dalis pensinio amžiaus moterų gyvena skurde. Neretai moterys darbo vietoje patiria ir seksualinį priekabiavimą.

Vis dar dažnai pasitaiko diskriminacijos dėl amžiaus, motinystės, tautybės, religijos ir socialinės padėties, o ministrui pirmininkui tebeatrodo, kad moterys viso labo puošia darbo vietas. Negana to, prie įprastų pareigybinių instrukcijų dar reikalaujama aukštakulnių, makiažo, manikiūro, specifinės šukuosenos, privalomai šypsotis ir gaminti kavą. Todėl Tarptautinė moterų solidarumo diena, pasak iniciatyvos Reprodukcinis streikas, yra puiki proga kalbėti ir rodyti nelygybės problemas.

**

Smalsumo apimti, portalo VERSLI MAMA žurnalistai susirado šios iniciatyvos idėjines autores ir paprašė plačiau papasakoti apie sumanymą šių metų Kovo 8-ąją Vilniuje pažymėti moterų eitynėmis Gedimino prospektu. Įžvalgomis ir asmeninėmis istorijomis mielai sutiko pasidalinti viena iš organizatorių Vilma Vaitiekūnaitė, 4 vaikų mama.

Reprodukcinis streikas – kas per iniciatyva ir kodėl dabar?  Kas už jos stovi? (arba, kaip paklaus cinikai – kieno babkės?)

Tai labai idėjinių moterų iniciatyva. Seniai tokios reikėjo – sakyčiau, per vėlai padarėme. O gimė jis iš baimės, kad mūsų reprodukcinės teisės yra ribojamos ir labai greitai būsime verčiamos gimdyti. Už pavadinimo Reprodukcinis streikas rasite mažiausiai porą šimtų moterų reprodukcinių teisių gynimui neabejingų moterų iš visos Lietuvos, kurios jau ne vienerius metus susiburia įvairioms iniciatyvoms.

Cinikams galime pasakyti, kad babkių nėra. Bet mielai iš jų paimtume vieną kitą dešimtį eurų, kuriuos nusukame nuo savo šeimų, kad tik suorganizuotume pasipriešinimo akcijas ar apmokėtume plakatų spausdinimą.  Kita vertus, galiu atsakyti tiek pat ciniškai: tik visiškas kretinas gali galvoti, kad moterys savo teises ginti gali tik už babkes.

Taikliai pastebėjote, kad visos moterys dirba, bet ne visoms už tai mokama. Kokios asmeninės patirtys, pavyzdžiai paskatino į tai atkreipti dėmesį? Pasidalinkite istorijomis.

Kad tų pavydžių ištisi miestai, visų neišpasakosi… Iš tiesų tai čia truputį netikslu. Aš, pavyzdžiui, labai jaučiau ir dar kartais tebejaučiu spaudimą viską daryti taip, tarsi būčiau ne gyvas žmogus, o mažų mažiausiai robotukas iš labai labai tolimos ateities.

Iš moters tikisi, kad ji gali dirbti kaip jautis, niekada nepavargti, viską daryti greitai, niekada neklysti, būti kiečiausia, šauniausia, turėti įplaukas bent su penketu nulių, dar būti supermotina, kuri, ginkdie, nepraleis anei vieno vaiko pirstelėjimo, tris kartus per dieną pamaitins jį šiltu naminiu maistu, padarys už jį namų darbus, nutapys paveikslą mokyklos parodai ir kas ketvirtadienį klasėje keps tortą, nuveš į penkis būrelius, negana to, dar kažkaip magiškai jos namuose niekada nebus netvarkos, dulkės bijos užeit pro duris, o lygindama kaskart ji patirs orgazmą, už visus pagalvos, visiems patarnaus, ir taip be galo be krašto…

Buvo laikas, kai tampiausi į visas puses kaip durnius su durelėmis, bandydama visiems įtikti, kol supratau, kad esu fiziškai ir protiškai išsekusi ir siaubingai nelaiminga, kad nebegaliu prisiversti mėgti savo namų, savo darbo, nebegaliu pakęsti savo vyro, nenoriu būti šalia savo vaikų, tėvai erzina, o pagalvojus apie anytos atvykimą, noriu persipjauti venas… Ir tuo pat metu nekenčiau savęs, nes visos kitos šypsojosi: kaip jos viską spėja ir kaip viskas joms sekasi. Kol nepradėjau bendrauti su tomis sėkmingomis moterimis, kurios, kaip paaiškėjo, gyvena taip pat, kaip ir aš – be jokio balanso gyvenime. Tai neteisinga. Visuomenės gerovė laikosi ant moters pečių. Didvyrių istorijose dažniausiai nutylima, kas iš tiesų nuo jų nuėmė buitį.

Kas jums asmeniškai yra Kovo 8-oji?

Diena, kai reikia atiduoti pagarbą prosenelėms ir močiutėms: drąsioms moterims, kurios suprato moterų emancipacijos svarbą ir dėl jos kovojo. Dabar juokiamės, kad dar prieš gerą šimtmetį moteris rašė į tėvo ar vyro pasą, o nuosavybės teisė atsispindėjo pavardėse. O dabar kalbame: kokia graži lietuviškų pavardžių tradicija, ją romantizuojame ir nutylime, kad toji tradicija gimė tiesiog inventorizacijos tikslais.

Už tai, kuo esu šiandien, dar prieš gerą šimtmetį būčiau užmėtyta akmenimis. Lietuviai linkę fetišizuoti partizanines kovas, bet moterų emancipacijos istorija yra ne mažiau spalvinga ir reikšminga – niekas nenorėjo laisvų ir stiprių moterų. Ir dabar nenori. Užuot siekę lygybės, siekiame moterų teises siaurinti, riboti. Ir tai labai reali grėsmė. Todėl moterų solidarumo dieną negalima parduoti močiučių indėlio už nupiepusį tulpės žiedą. Uždirbsiu kaip vyras – nusipirksiu kibirą šviežių ir kokių tik noriu.

Kokia žinute norėtumėte pakviesti į eiseną portalo VERSLI MAMA skaitytojas?

Mamos neretai verslumą savyje atranda iš to paties spaudimo viską daryti gerai. Ir dar iš to, kad sprendimas turėti vaikų labai daug karjeros galimybių palaidoja. Vis dar. Nori visko? Susikurk darbo vietą. Manau, kad šis momentas neretai lieka nutylėtas. Mes privalome parodyti, kiek mūsų daug, paliktų spręsti savo mažo gyvenimo didelę problemą vienos. Turime kovoti kartu, burti moterų tinklus, palaikyti vienos kitas, kovoti vienos dėl kitų – dėl mamos, dėl savęs ir dėl savo dukrų. Kad visos moterys, kurios gyvens po mūsų, neturėtų gatvėje šalti su plakatais ir baimintis, jog rytoj jos nebebus savo gyvenimo šeimininkės.

Eitynės įvyks – kas po jų? Kokius tikslus kelsite ateičiai ir kaip tų tikslų sieksite?

Eitynės – tai braškytė ant torto. Kova vyksta kasdien: namie, darbe… Prieš ketverius metus svajojau į politinę darbotvarkę atnešti daugiau moterims aktualių klausimų. Dabar noriu moterų solidarumo – daug, masinio ir nevaidinamo. Ir tada prasidės tikrieji pokyčiai.

Moterų solidarumo eitynės Vilniaus Katedros aikštėje prasidės kovo 8 d., penktadienį, nuo 12 val. 

kovo8_versli mama


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.