Senos Radvilų giminės palikuonė moko būti, tik paskui turėti (I)

Janina Radvile

Klausantieji Žinių radijo laidų „Versli mama“ kaip vieną ryškiausių pašnekovių įsidėmėjo dr. doc. Janiną Radvilę, VšĮ „Kompiuterinių programų mokymo centras“ įkūrėją ir vadovę. Ši versli mama ir močiutė, kurios genealoginis medis šaknis leidžia į garbingas LDK laikų gimines, it patrakusi laužo visus stereotipus ir ima iš gyvenimo viską, ką tik jis gali duoti!

„Nebūtinai mes tampame tuo, kuo norėtume, dažnai perimame tėvų norus“, – sako stilinga ir energija trykštanti moteris, kurios liežuvis ginkdie nesiverčia vadinti pensininke. Prisipažįsta ir pati ne iš karto tapusi tuo, kuo norėjo: mokslams buvo gabi, tad galėjo rinktis bet kokią specialybę. Mama nuo vaikystės kalė norinti, kad dukra studijuotų mediciną – bet Janina iš principo į ją nestojo. O svajonei rinktis teisę pasipriešino tėvas, Smetonos laikais dirbęs teisėju ir už tai pabuvojęs Sibire. „Taip aš ir tapau niekuo, įvykdžiau kito žmogaus svajonę, – apie tas dienas kalba Janina, pavijusi sesers norą įstoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijų universitetas, KTU). – Ji ten nepateko, vadinasi, turėjau įstoti aš.“

Man pačiai reikėjo susivokti anksčiau. Tačiau klostėsi vienokios ar kitokios sąlygos, juo labiau kad pasirinkta skaičiavimo technikos sritis man nebuvo nepriimtina: domėjausi, rašiau disertaciją. Didele dalimi pasiekimus lėmė didžiulis mano užsispyrimas. O paskui suvokiau, kad man tas viskas svetima. Ačiū Dievui, kad anksčiau ar vėliau apskritai suvokiau.

Disertacija su pusės metų kūdikiu ant rankų

Po studijų gavusi paskyrimą į tuometį Mokslų akademijos Skaičiavimo centrą, Janina tapo viena pirmųjų, dirbusių su naujausiu to meto moksliniu klyksmu –  kompiuteriu, kuris buvo toks gremėzdiškas, jog užėmė 100 kv. m ploto ir Lietuvoje buvo vienintelis. Rutininis aptarnaujančios inžinierės darbas per trejus metus apkarto: toli gražu ne toks kaip dabartiniai kompiuteris ištisai gesdavo, ir nuolatinis knisimasis po jo laidų raizgalynes jaunai ambicingai merginai įgriso.

Į centrą dėl skaičiavimų kreipdavosi įvairių mokslinių institutų profesoriai, kurių vienas pakvietė Janiną ateiti pas jį rašyti disertacijos. Tačiau pasirinkta nežinoma tema nesudomino: buvo daug vargo ir maža rezultato, kol kartą į mūsų heroję kreipėsi viena chemikė, prašydama padaryti cheminio eksperimento matematinį planavimą – pati nemokėjo. Jaunosios mokslininkės bendro darbo pagrindu parašė mokslinį straipsnį, ir Janina sako pajutusi, kad matematinio eksperimento planavimo sritis jai tapo aiški ir suprantama. Tik Lietuvoje jos niekas nenagrinėjo. Ir tada Janina per jėgą ir per kraują išsirūpino, kad ją išsiųstų mokytis į vienintelę tuometėje Sovietų Sąjungoje eksperimento planavimo laboratoriją Maskvos valstybiniame universitete, kuriai vadovavo tos srities pradininkas prof. V. Nalimovas.

Kai atrodė, jog esu padariusi visus reikiamus darbus, kad galėčiau teikti disertaciją gynimui, mano mokslinis vadovas šviesios atminties profesorius Vydūnas Šaltenis pažiūrėjo ir sako: „Jeigu tu būtum vyras, tikrai jau čia būtų visko gana ir galėtum gintis. O kadangi esi moteris, turi dar bent vieną stiprų mokslinį straipsnį parašyti“. Ir aš sėdau daryti daugiau. Nes tokia buvo to meto nuostata. Diskriminacija nebuvo akivaizdi, bet stiklo lubos egzistavo, ir nuovokusis mano profesorius jas iš karto įžiūrėjo.

Disertaciją teko spausdinti praktiškai prieš pat gimdymą. Kadangi tais laikais buvo spausdinama ne kompiuteriu, o rašomąja mašinėle, tai reiškė, jog suklydus arba praleidus žodį, visą puslapį reikėdavo perspausdinti iš naujo.

Apsigynusi disertaciją, kai sūnui buvo pusė metų, Janina iš karto sulaukė pasiūlymo dėstyti tuomečiame Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute. „Ir aš sutikau: alga didesnė ir lankstus režimas, galėjai derinti darbą ir vaiko auginimą, ir atostogos ilgos. Klausytojai atvažiuodavo iš atokiausių Sovietų Sąjungos kampelių: Kamčiatkos, Irkutsko, Taškento. Buvo labai įdomu“, – prisimena programavimo dėstytojos karjerą Janina. Po sovietų valdžios žlugimo institutą panaikinus, profesija nuvedė į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), o paskui – Vilniaus Gedimino technikos universitetą.

Kalkių pilna galva po šilko skara

Verslą Janina prisipažįsta sukūrusi visai atsitiktinai ir nė kiek nekoketuoja – labai reikėjo pinigų įsigytai namo daliai įrengti: „Kai dirbi dėstytoju, gauni algą birželį už kelis vasaros mėnesius į priekį ir turi manytis iki kitos algos spalį. Pamenu, išleidau tuos pinigus namo įrengimui per savaitę. Liko trys mėnesiai ir nė vieno lito“.

Tuo metu pašnekovė jau turėjo kompiuterį ir laiks nuo laiko pamokydavo juo dirbti į skelbimą laikraštyje atsiliepusius žmones („viena kita moteriškė atvažiuodavo į namus, taigi tai dienai jau turėdavau pinigų“), kol kartą gyvenimą aukštyn kojom apvertė netikėtas skambutis iš vieno mokymo centro: Janinos maldaute maldavo tučtuojau atvykti ir paskaityti paskaitą kompiuterinio raštingumo srityje pažengusiems žmonėms.

Pasirodo, centras per skelbimus laikraščiuose surinko klausytojus į vakarinę grupę, o dėstytojas ėmė ir atšlitiniavo girtas kaip padas, – kuriozišką istoriją prisimena mokslų daktarė. – Jo neįleidžia ir atsiprašo grupės, paprašo ateiti po poros dienų. Po tų poros dienų dėstytojas ateina dar girtesnis. O iš grupės pinigai jau surinkti – tai laikais toks verslas buvo: pinigus surinko ir jau kažkam išmokėjo, nėra ką grąžinti. Tad ir maldauja mane: paskaitykit nors vieną paskaitą, apie ką tik norit, bet atvažiuokit šiandien per 15 minučių, kol mes kavą padarysim.

Janina susisuko mikliai: galvą, pribyrėjusią kalkių nuo skutamų lubų, stilingai aprišo šilkine skara, čiupo į pagalbą tada jau paskutiniųjų klasių mokinį sūnų, kuris dabar pats valdo IT kompaniją, ir išlėkė gelbėti į keblią padėtį papuolusių kolegų. „Paskaitą kažkaip pravedžiau“, – dabar kuklinasi, bet klausytojų grupė iš auditorijos tiesiu taikymu nudrožė pas centro direktorių ir paprašė, kad Janina jiems kompiuterinio raštingumo kursą dėstytų iki pat galo.

„Taip išleidau vieną grupę, paskui antrą, trečią ir iki vasaros galo gerai gyvenau“, – seka tarsi pasaką su laiminga pabaiga, tačiau čia, skirtingai nei pasakose, įdomiausia istorijos dalis tik prasideda.

O kodėl negalėčiau pati?

Stebėdama centro, kuriame ėmė nuolat vesti mokymus, veiklą, Janina pamanė: idėja gera, bet organizavimas šlubuoja, įmonė dirba be jokių leidimų, neišrašo už kursus gautų pinigų dokumentų, nesudaro su dėstytojais sutarčių – vadinasi, ilgai negyvuos. Taip ir įvyko, centras netrukus užsidarė. Tada Janina nusprendė imti ir pati atidaryti tokią įmonėlę. Iš banko gavusi nedidelę paskolą, įsigijo 10 padėvėtų kompiuterių ir pati pradėjo organizuoti mokymus.

Atsižvelgdama į rinkos poreikius, mūsų herojė pati kūrė administravimo, sekretoriavimo ir kitas mokomąsias programas. Mokymų programos trukdavo 4-6 mėnesius, kiekvienai reikėjo gauti Švietimo ir mokslo ministerijos licencijas. „Reikalavimai licencijoms buvo labai dideli, bet aš jas gavau, – ryžtą ir nuoseklumą demonstruoja Radvilų palikuonė. – Galiausiai turėjome licencijas vykdyti 24 mokymų programas. Jas visas aš pati ir tvarkiau“.

Tam, kad galėtų tinkamai parengti atitinkamus mokymo kursus, Janina pati pradėjo domėtis rinkodara, įvairiomis laiko planavimo ir bendravimo psichologijos technikomis. O pasėdėjusi savo pačios samdomų dėstytojų paskaitose įsitikino, kad kai ką ne prasčiau išdėstytų ir pati („pagalvojau, argi negaliu turėti vadybos diplomo?“). Išsilaikiusi kelių dalykų skirtumus, informatikos mokslų daktarė įgijo dar ir vadybos magistro laipsnį.

Jos asmens dokumentai tuo metu jau skelbė pensinį amžių.

Antrojoje straipsnio dalyje po savaitės skaitykite:

Mamos nori šiais laikais turėti, veikti ir būti. O iš tikrųjų pirma reikia būti, veikti ir tik tada turėti. Buvimu su vaiku reikia džiaugtis, nes kiek to buvimo bus? Juk gyvenime dažna šiais laikais teturi vieną, du, na, geriausiu atveju – tris vaikus. Tad ir džiaukis ta laime auginti, prisiliesti prie mažo vaiko – tai pats tikriausias buvimas, ir jis labai trumpas! Žinoma, dabar taip galvoju žiūrėdama iš perspektyvos – būdama jauna, dariau tą patį: visur laksčiau ir dirbau. 

Doc. dr. Janinos Radvilės vedami asmeninio efektyvumo seminarai


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.