Verslo treneris verslią mamą regi kaip idėjinę lyderę ir gerą aktorę

Milana ir Vygandas

Verslių mamų apdovanojimų’ 2016 akimirka: verslo treneris Vygandas Rutkauskas su 2016 metų verslia mama Milana Jonikiene. (VG Kids and Family Photography)

Verslioms mamoms, kovo mėnesį dalyvavusioms edukacinėje konferencijoje „Aš – versli mama“ Kaune, marijampolietis verslo treneris Vygandas Rutkauskas pažįstamas kaip charizmatiškas lektorius, kalbėjęs apie bendravimo meną. Gegužę Verslių mamų apdovanojimuose‘2016 Paliesiaus dvare jis švytėdamas teikė prizus laureatėms, o birželį pagaliau atvyko ir į Vilnių ir pasidalino su portalu savo mintimis apie Lietuvos moterų verslumą bei jį lydinčias problemas.

Kaip verslo treneris daug dirbate su įmonių vadovais ir kitais sprendimus priimančiais asmenimis. Kaip šiame kontekste atrodo moterys lyderės? Dažnai tenka pastebėti, kad jos ima neigti savo moteriškumą ir perima vyriškas žaidimo taisykles. 

Kaip jau buvo teisingai pastebėta, tapusios lyderėmis, moterys susitapatina su vyrais ir vyriškomis savybėmis – tomis pačiomis, kurias vyrai pateikia kaip būdingas lyderystei. Tačiau esminė skirtis, manau, lieka: moters lyderystės esmė visada labiau siejasi su idėja, o vyro – su pragmatiškumu. Man asmeniškai iš šio esminio skirtumo ir kyla didžiausias moterų verslumo grožis, nes tarp vyrų lyderių, kurių Lietuvoje šiandien yra be galo daug, idėjinė lyderė moteris yra visai kitokia. Nežinau, kiek esu teisus, bet atkreipiu dėmesį, kad dauguma moterų verslų prasidėjo būtent ne iš išskaičiavimo, o iš vertybių, nesvarbu, ar tos vertybės paveldėtos iš tėvų šeimos, ar atėjusios iš kultūros.

Kiek, darydama verslą, moteris susitapatins su vyrais ir persiims jų bendravimo, mąstymo stiliumi, priklauso nuo jos pačios. Bandydami daryti tai, kas geriausiai gaunasi kitiems, šiuo atveju – verslauti, mes savotiškai bandome susitapatinti su sėkmės pavyzdžiais, t. y. juos kopijuojame. Taip lengviau pasiekti tų pačių rezultatų. Tačiau rykštė moterims yra ta, kad bekopijuodamos sėkmingus vyrus, jos pačios suvyriškėja. Štai čia, manau, turi vykti abipusis dialogas: visuomenė turi priimti verslininkes tokias, kokios jos yra, t. y. kaip moteris, o verslininkės, žinodamos vyrų ir moterų privalumus versle, turi mokytis panaudoti būtent moteriškas stipriąsias puses.

Kas yra tos moteriškos stipriosios pusės versle?

Išskirčiau moterų bendravimo gebėjimus, lankstumą, kuris turėtų būti išnaudojamas visu pajėgumu, su visa moteriška verbaline ir neverbaline komunikacija.

Tai yra trumpais sijonais ir giliomis iškirptėmis?

Net ir jais. Dėl to vyrai puola į transą. Jiems esant tokios būsenos, moteriai tereikia padaryti gerą įtaigą ir gauti tai, ko nori. (Kalba rimtai – aut. past.)

Galvojate, kad versle taip elgtis etiška?

Kodėl gi ne? Versle kiekvienas naudojasi savo stipriosiomis pusėmis. Pavyzdžiui, vyrai, ieškodami galimybių tarpusavyje susitarti, kartais naudojasi raumenimis, dėl to, kad jų daugiau turi. Tad kodėl moterys negali išnaudoti savo stipriųjų pusių? Manau, čia irgi turi galioti lygios galimybės.

Prakalbus apie lygias galimybes, natūraliai kyla klausimas, kodėl tuomet moters, ypač mamos, buvimas versle sukelia visuomenės pasipriešinimą?

Sunku kalbėti už kitus, bet man veikli ar versli moteris – gražu. Gal todėl, kad visada su moterimis sutariau (juokiasi).

Kalbant rimčiau, mano galva, mūsų visuomenės brandos lygis dar gana žemas ir mums reikia priaugti iki suvokimo, kad moteris taip pat GALI – gali daugiau arba lygiai tiek pat, kiek ir vyras, tik kitaip. Daliai mūsų vyrų iki šiol gėda spausti ranką moteriai, klausti moters patarimo ar pasitikėti moters nuomone. Iš mąstymo „kelnaičių“, kad moters vieta tik prie krosnies ir su vaikais, jau pavyko išaugti, bet iki to, kad vyras su moterimi žinove, konsultante, specialiste elgtųsi kaip lygus su lygia, dar nepriaugome. Apsiribodami tokiu stereotipiniu mąstymu, vyrai atima iš savęs galimybę geriau pažinti moteriškas idėjas ir vertybes.

Kita vertus, matuojant vyriško verslo masteliais, dažnos mamos verslas negali lygintis nei apyvartomis, nei pelnais, nei kitais rodikliais.

Sakyčiau, toks vertinimas ir lyginimas susijęs su lietuvišku mentalitetu. Mūsuose verslininkas – tai tas, kuris perėmė įmonę, ją nusipirko arba sukūrė ir išplėtė. Vakarietiškas požiūris yra kitoks: verslininku žmogus tampa jau tada, kai sugeba parduoti savo sukurtą produktą ar paslaugą ir iš to išsilaikyti bei išlaikyti savo šeimą. Ir visai nesvarbu, kokio dydžio tas jo verslas. O mūsuose, jei esi amatininkas, verslininku tavęs niekas nelaiko. Žmogus, turintis mikroverslą, mūsų verslo supratimo lauke pradingsta.

Lietuvoje kalbant apie mažąjį ir vidutinį verslą, iš jo eliminuojami verslą kažkada pradėjusieji ar tebeturintieji turguje. Todėl, manau, reikėtų įvesti dar vieną, mikroverslo sąvoką ir ją pripažinti oficialiai. Ko gero, mikroverslininkų Lietuvoje yra bene daugiausia ir juos reikia skatinti bei palaikyti. Visa Europa mato ir žino, kad valstybę labiausiai išlaiko būtent šie žmonės, o ne stambieji verslai, kurie gali bet kada perkelti gamybą svetur ar atitraukti lėšas į mažų mokesčių zonas.

Pakalbėkime apie socialinį verslą, kuris, pasak žinovų, puikiai tinka mamai.

Ar ne ydinga galvoti, kad štai vienoks verslas labiau tinka mamoms, o kitoks – ne mamoms ar vyrams? Aš manau, moterys gali daug ir visko. Aišku, daug ką lemia visuomenėje nusistovėjusios normos, nuo jų priklauso, kiek moteris gali reikštis visuomeninėje ar verslo veikloje. Socialinės verslininkės mūsų visuomenėje iš tikrųjų galbūt sutinkamos palankiau. Tačiau būtina kalbėti apie tai, kad brandžioje visuomenėje mama, sustiprėjusi po vaikų gimimo, bet kada gali eiti ir daryti įvairaus dydžio verslą.

Pastebiu, kad tarp verslininkių dažnai trūksta solidarumo. Kita moteris dažnai traktuojama ne tik kaip konkurentė verslo lauke, bet ir asmeniniame gyvenime. Kodėl?

Sakyčiau, visa verslo visuomenė serga ta pačia liga. Tarp verslininkų nėra sinergijos, apsijungimo kaip bendruomenės apskritai. Visi mūsų verslininkai yra vienišiai. Jeigu jie ir demonstruoja bendrystę per savo asocijuotas struktūras, tikrosios bendrystės iš tiesų yra labai mažai arba beveik nėra. Galvoju, kad verslininkų bendrystė būtų antroji galingiausia jėga po žurnalistikos, turinti įtakos pokyčiams Lietuvoje. Tačiau kol kas kiekvienas tyliai daro savo verslą ir kovoja tik už save.

Kokios priežastys lemia, kad mes nemokame bendradarbiauti?  

Be kitų, aiškinčiau 70 metų verslą varžiusios tarybinės santvarkos ir vėlesnio išsilaisvinimo per spekuliacinį verslą padariniais. Tam ir reikalingi verslo treneriai, kad padėtų greičiau atsikratyti įdingų įpročių ir ypatumų, keltų bendrą verslininkų išprusimo lygį. Pavyzdžiui, aš pats savo mokymuose siekiu, kad kiekvienas, atėjęs mokytis, rastų ne kažką apibendrinto ir visiems žinomo, o išryškintų tuos savo bruožus, tas savo asmenybės dalis, kurios padeda jam būti pačia geriausia savęs versija. Kad įsisąmonintų tų savybių stprumą, suprastų, jog gali jomis kliautis tada, kada reikia. Siekiu išmokyti žmogų vystyti tai, ką turi, ką labai gerai moka, bet nėra to įsisąmoninęs, ir parodyti tai, ko jis nemoka, į kurias sritis reikėtų atkreipti daugiau dėmesio ir jose užaugti. Tobulėjimas vardan vidinės harmonijos padeda tą harmoniją pasiekti greičiau.

Kuriose srityse mūsų verslininkų kompetencijos šiuo metu yra pačios prasčiausios?

Atkreipkite dėmesį, kiek daug žmonių, baigusių vienus ar kitus mokslus, vėliau turi persimokyti.  Tai prieš šimtmečius sukurtos dabartinės mūsų švietimo sistemos, kuriai negailima priekaištų, palikimas. O mokytis iš naujo tenka ir todėl, kad tam, jog įgautų savo asmeninę saviraišką ir jos nebijotų, žmogui reikalinga charizma. Didžiausias mokslas yra išmokti būti savimi – laisvu, besielgiančiu taip, kaip sako širdis ir protas, nevaržančiu savo vidinių savybių, netapatinančiu savęs su kažkuo. Šis ieškojimas – tai iš tikrųjų vidinio savęs atradimas, o ne savęs kūrimas iš naujo. Kiekvienas turi kažką tokio, tik ne visi moka tai išreikšti ir pateikti.

Moterys, turinčios vaikų ir darančios verslą, neišvengiamai susiduria su dideliais psichoemociniais iššūkiais. Kaip versliai mamai neišbarstyti savęs versle, kad liktų jėgų dar ir šeimai?

Atsakymas trumpas – lavinti emocinį intelektą. Pripažinta, kad jis yra išlavinamas. Tai gebėjimas valdyti savo ir kitų emocijas. Jeigu moki įvardyti, kokią emociją jauti, vieną žingsnį jau žengei. Antrasis žingsnis – mokėti tą emociją greitai pakeisti. Emociškai intelektualus žmogus moka valdyti savo emocijas ir taikyti jas pagal poreikį. Pavyzdžiui, parėjusi namo, verslininkė persikūnija į mamos, žmonos, močiutės vaidmenį, būdama versle – į direktorės, vadovės, verslininkės.

Blogai, kai namie vaikas apsikabina verslininkę, o ne mamą. Čia mama turėtų pakeisti tiek pačias emocijas, tiek mąstyseną – to tiesiog reikia išmokti. Gera žinia ta, kad šį gebėjimą šiuolaikiniais metodais galima ištreniruoti gana greitai, nors, žinoma, greitis labai individualus ir priklauso nuo asmenybės.

Grįžus iš darbo verta išjungti telefoną?

Nebūtinai. Verta išjungti darbines emocijas, o kai suskamba telefonas darbo reikalais – vėl jas įjungti. Gerai išmokus „persijunginėti“, tuo pačiu išmokstama ir ilsėstis: namie – nuo verslo, versle – nuo vaikų ir šeimos. Vadinti aktoryste tai būtų per drąsu, bet iš esmės mokėjimas valdyti savo emocijas yra šioks toks mokėjimas būti gera aktore.

Ar įmanoma susikurti elgesio modelius ir išmokti juos perjunginėti pačiai, ar vis dėlto būtinas vedlys specialistas?

Mano patirtis rodo, kad iš knygučių ar mokymų įrašų to neišmoksi, nes emocijos nėra teorija. Emocijos yra kūne, t. y. jos yra mūsų nervų sistemos patirtis. Tam, kad pajaustum, kaip tu keiti emociją, kaip greitai gali ją perjungti į kitą, visų pirma reikia išmokti sąmoningai ją paleisti ir patirti. Manau, treneris, vedlys ar vadovas šiame kelyje turi būti.

Ką patartumėte mamai, dar tik galvojančiai imtis verslo arba jau turinčiai verslo planą?

Jeigu verslo planas jau yra ir mama tuo planu tiki, tegu daugiau nebesvarsto ir imasi verslo kuo greičiau. Jei dar netiki, reikia tą planą auginti iki tol, kol pradės juo tikėti taip, kad niekas nebegalės sukelti jokių abejonių. Vienas tikras žingsnis šimtą kartą geriau už penkis apgalvotus, bet nežengtus. Aktyvumas, kurio labai trūksta mūsų žmonėms, prigimdo marias netikrų verslininkų, kurie daro verslus tik galvoje. Į verslą reikia judėti mažais žingsniukais, neleidžiant sau sustoti. Jei vakare prieš užmigdama negali prisiminti nieko, ką padarei dėl savo verslo, vadinasi, diena praėjo veltui. Praeis dar kelios tokios tuščios dienos, ir tavo verslo planas jau bus pasenęs.

Dabar turime daug protingų ir išsilavinusių, bet mažai veikiančių. Todėl tas moteris, kurios paauginusios vaikus griebiasi verslo, aš puikiai suprantu: jose veikia vidinis varikliukas, jos nenustygsta namie, todėl jų intenciją judėti į priekį reikia labai palaikyti. Veiklūs žmonės laimi daugiau negu tiesiog protingi. Kažkada, dar būdamas joks ne verslo treneris, sakydavau: naivus ir neprotingas padarys verslą kur kas greičiau, negu protingas ir nenaivus.

Artimiausi verslo trenerio Vygando Rutkausko užsiėmimai – vasaros mokymų programa vadovams „Naujos kartos lyderis“.

Turinio partneris

Edukacinių konferencijų „Aš – versli mama“ turinio partneris


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.