Violeta: net ir griuvėsiuose viskas įmanoma (I)

Violeta Moščinskienė

Dviejų jau suaugusių vaikų mama Violeta Moščinskienė – antrą dešimtmetį sostinėje skaičiuojančio viešbučio ir prieš metus įkurtos meno galerijos savininkė. Apžvelgdama iššūkių kupiną nueitą kelią, ji užtikrintai sako, kad verslą galima įsukti net ir turint mažai pradinių išteklių.

Violeta užaugo ežeringuose Trakuose, matematikos mokytojos ir veterinarijos gydytojo šeimoje. Verslumo, pasak mūsų herojės, šeimoje nebuvo, o tarybiniais metais vargu ir ar galėjo būti. „Tiesiog mano mama labai racionali, tad gal ta pusė, kuri reikalinga verslui, atėjo iš jos, – svarsto. – Juolab kad tarybiniais metais mes priklausėme tai visuomenės daliai, kuri „po blatu“ nieko negaudavo arba gaudavo patys paskutiniai. Todėl Lietuvai tapus nepriklausoma, man norėjosi daryti kažką savo, o sukūrus šeimą – gyventi normalesnėmis sąlygomis.“

Grįždama mintimis į pačią pradžių pradžią, Violeta be jokios pozos pati savimi nuoširdžiai stebisi: durys visur tarsi atsidarydavo pačios, o galimybės vijo viena kitą. Vokiškai mokėjusi ekonomistė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais gavo stažuotę buvusioje Vakarų Vokietijoje, ir tai buvo fantastiška proga pamatyti, kad pasaulis gali būti kitoks.

Grįžusi iš Vokietijos, Violeta apgynė disertaciją ir Vilniaus Universitete pradėjo dėstyti mikroekonomiką ekonomistams.

Pinigų už tą darbą buvo labai mažai, nors dėsčiau pagal geras metodikas ir atsieit atrodžiau protinga. Bet vis galvodavau: o ką atsakysiu, jei studentai paklaus, kodėl tu, būdama tokia protinga, esi tokia biedna? Ėmiau mąstyti, ką dar galėčiau veikti. Dėstyti dar daugiau nebebūčiau įstengusi fiziškai – žmogaus galimybės ribotos, ypač turint du vaikus.

Savotišku postūmiu veikti tapo kelionės į Vokietiją, kur stažuotis teko ir Violetos vyrui. Ką tik iš komunistinio „rojaus“ ištrūkusiems ir taupiai gyventi pratusiems lietuviams nuo komandiruočių Vokietijoje likdavo pinigų. Už juos jauna šeima pirmiausia stengdavosi pasigerinti gyvenimo sąlygas: pirkdavo sugriuvusius butus, juos suremontuodavo ir pamažėl pradėdavo gyventi patogiau.

Kova su griuvėsiais

Vyrui įkūrus informacinių technologijų verslą, Violeta tapo jo pagalbininke. Ieškodami nebrangaus biuro, maždaug prieš šešiolika metų naujieji verslininkai atsidūrė apleistoje sostinės Naujamiesčio teritorijoje – tada tai buvo tiesiog sena bankrutuojanti gamykla, pardavinėjama mažais gabaliukais. Versli šeima įsigijo ir susiremontavo ketvirtąjį gamyklos aukštą. Tačiau naujuoju biuru džiaugėsi neilgai – iki pirmojo lietaus, kuris per kiaurą stogą užpylė visas jų informacines technologijas. Vėl teko daryti remontą.

galerija555Tada pradėjome galvoti: jei jau reikia keisti stogą už savus pinigus, gal vertėtų įsirengti patalpas ir tiesiai po tuo stogu? Taip pradėjome pamažu klibinti šio namo, kuriame dabar įsikūręs ir mano viešbutis bei galerija, viršų. Kadangi leidimus palėpėms įrengti tais laikais duodavo labai lengvai, įsirengėme palėpę ir išplėtėme biuro patalpas. Į mūsų ketvirtą aukštą reikėdavo lipti tokiais baisiais laiptais, tad tam, kad juos apeitume, pasistatėme pigų baltarusišką liftą. Taigi, viršų sutvarkėme, bet apatiniuose aukštuose liko stūksoti griuvėsiai, kurių vaizdui prilygstantį pavyzdį turbūt būtų sunku rasti“, – prisimena Violeta.

Naktinė idee fixe

Talkindama vyrui visais įmanomais etatais ir visais atvejais, kai tik reikėjo, Violeta po kurio laiko sako pajutusi, kad nebepajėgia susidoroti su darbų apimtimi. „Be to, tarp mudviejų su vyru atsirado trintis, nesutapo požiūriai dėl IT įmonės vystymosi. Iš principo reikėjo rinktis, kuris iš mūsų lieka šiame versle. Kadangi įmonę įsteigė vyras, pasitraukimo iššūkį nusprendžiau prisiimti aš“, – ramiai dėsto dabar jau viešbučio savininkė.

Ėmiau galvoti, kur galėčiau eiti. Kadangi rinka maža, o aš dar ir mokslų daktarė, t. y. mano patirties paketas toks visai nieko, galėčiau samdytis kitai IT sektoriaus įmonei. Tačiau tektų eiti pas vyro konkurentus – vėl blogai. Tada galutinai ir nusprendžiau, kad reikia imtis savo verslo. Name, kuriame įsikūrė mūsų įmonė, buvo negražių patalpų. Vieną naktį man kilo idee fixe, kad reikia tas patalpas susiremontuoti ir panaudoti apgyvendinimo verslui. Kodėl apgyvendinimo – nežinau, nes viešbučių srityje neturėjau jokios patirties, žinojau tik tiek, kiek keliaudama buvau mačiusi kaip klientė.

Nusižiūrėtoji patalpa tais 2000-2001 m. buvo nebrangi: sovietinės gamyklos kvadratinis metras pardavinėtas po 400 Lt, ir bet kuriuo atveju tai buvo perpus pigiau, negu tuo metu kainavo patys pigiausi patalpų variantai mieste. Tiesa, laukė labai sudėtingi rekonstravimo darbai.

Pinigų patalpoms įsigyti pakako, tačiau rekonstrukcijai pinigų Violeta jau neturėjo, tad susirado verslo dalininkę – jos idėja patikėjo viena pažįstama telšiškė, turėjusi nuosavą siuvimo verslą. Štai taip, abiem moterims suvienijus pajėgas, prieš trylika metų duris atvėrė 12 numerių viešbutukas – „E.guesthouse“.

eLoftHOTEL

Pirmasis pelnas – paveikslams

Labai sėkmingai atsidarėme, labai sėkmingai užsipildėme“, – prisimena Violeta. Pirmaisiais viešbučio veiklos metais uždirbtus 50 000 Lt pelno ji vadina „kažkokia fantastika“, nes paskui esą atėjo žymiai sunkesni laikai. „Veiklos pradžioje konkurencijos nebuvo, atsidarėme su 54 eurų kaina, ir man labai gerai sekėsi“, – teigia pašnekovė. Ir išduoda mažytę paslaptį: už dalį pirmojo pelno prisipirko garsių dailininkų tapytų paveikslų.

Po kurio laiko Violetai norėjosi veiklą plėsti, tačiau verslo partnerė toliau eiti nesutiko. Moterys išsiskyrė gražiuoju: Violeta atpirko iš partnerės investuotas lėšas ir liko verslauti viena. Kaip tik atsirado galimybė gabalais pardavinėjamos gamyklos teritorijoje įsigyti dar tūkstantį kvadratinių metrų – šiam pirkiniui teko imti beveik milijoną litų siekusią banko paskolą.

Ir tada visas jėgas mečiau jai kuo greičiau grąžinti – tikrai neleidau sau vaizduoti verslininkės ir pirktis kailinių ar automobilių. Paskolai mokėti ėjo visas pelnas, ir taip aš, kasmet surinkdama po 200 000 Lt, atidaviau ją per penkerius metus. Ir laimė mano, kad pavyko tai padaryti iki naktinės mokesčių reformos: iš pradžių 5 proc. siekęs PVM išaugo iki 9 proc., o galiausiai – iki 21 proc. Ir visa tai – kartu su krize ir sumažėjusiais klientų srautais.

Organizuodama viešbučio veiklą, Violeta sako pinigus leidusi labai taupiai, nes rinkos kainomis viską buvo galima daryti kone tris kartus brangiau. Tad duoda pirmąjį prityrusios verslininkės patarimą, tinkantį bet kokiam verslui: stenkitės kontroliuoti kaštus ir kuo greičiau nusikratyti finansinių įsipareigojimų naštos. „Nes niekada nežinote, kas laukia priekyje, – paaiškina. – Netgi tokių smulkių ir paprastų verslų kaip apgyvendinimas (nes paprastesnio verslo turbūt nėra: žmogus permiega, nusiprausia, kažką pavalgo ir šiek tiek pasinaudoja papildomomis paslaugomis) ateitis yra neprognozuojama.“

Pasak Violetos, visa laimė, kad jos verslas neturi didelių plėtros ambicijų – būtent ši rizikos minimizavimo strategija tokiam mažam viešbučiui kaip jos leido išgyventi sunkmetį, kai apyvarta krito mažiausiai 40 proc. Tad į klausimą, ar įmanoma moteriškei padaryti verslą su minimaliais ištekliais ir pagalba, Violeta ryžtingai atsako: „Aš esu pavyzdys, kad įmanoma“.

Po savaitės antrojoje pasakojimo apie Violetos verslą dalyje skaitykite:

Tiesą pasakius, savąją verslo viziją jau buvau prakeikus šimtą tūkstančių kartų. Ateina laikas, kai nelieka entuziazmo dirbti, o turi suktis taip, kad užtektų ir sau, ir kitiems galėtum sumokėti. Todėl kasmet varikliuką vis reikia užvesti iš naujo, ir tam puikiai tinka kelionės.


1 Komentaras

  1. Aušrelė

    2016 sausio 27 prie 09:22

    Violeta šaunuolė, nepaliauju jumis žavėtis!

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.