Violeta: net ir griuvėsiuose viskas įmanoma (II)

violeta maščinskienė

Visada žavi, stilinga ir puikiai nusiteikusi Violeta Moščinskienė, pasakojimo apie kurios verslus pirmąją dalį skaitykite čia, pribloškia nuoširdžiu paatviravimu, į kurį įsiterpia šiltas moteriškas juokas: „Būdavo akimirkų, kai pagalvodavau, kam man čia reikia tą nuosavo verslo jungą tempti. Nėra tiek pajamų, kad galėtum samdytis vadovus iš šalies, o darbui ir priežiūrai apgyvendinimo verslas labai imlus. Tiesą pasakius, savąją verslo viziją jau buvau prakeikus šimtą tūkstančių kartų (juokiasi). Ateina laikas, kai nelieka entuziazmo dirbti, o turi suktis taip, kad užtektų ir sau, ir kitiems galėtum sumokėti. Todėl reikia rasti būdų, kaip varikliuką kaskart užvesti iš naujo“.

Samdomų darbuotojų skaičių verslininkė stengiasi palaikyti optimalų – tik tiek, kiek reikia, bet ne daugiau, negu reikia. Šiuo metu Violetos versle dirba dvylika samdytų žmonių, tačiau pilnų etatų susidaro tik aštuoni, nes dirbama slenkančiu grafiku ir po nepilną darbo dieną. Deja, mokesčius skaičiuojančioms valstybės struktūroms tokie niuansai – nė motais, dokumentuose „galvų“ vis tiek yra dvylika, o tai reiškia, kad Violetos verslui jau nepriklauso pelno mokesčio lengvata, taikoma įmonėms, turinčioms iki dešimties darbuotojų.

Mielai priima darbo rinkos naujokus

Per keliolikos metų praktiką, pasak mūsų herojės, akis ėmė badyti ir daugiau verslo reguliavimo riktų, kurie vis dažniau priverčia galvoje suktis mintį, jog mokesčių mokėtojams Lietuvoje trūksta pagarbos.

Darbdavys duoda darbo vietą ir sukuria pinigų srautą, kad galėtų sumokėti mokesčius. Štai net mano pačios vienos moteriškės verslas sugeneravo apie kelis milijonus litų mokesčių į biudžetą. Bet kai man, kaip verslininkei, iš valstybės prireikia kokios pagalbos – nesulaukiu nieko. O juk duodu darbo vietas, ypač – pirmą darbo vietą jaunimui, kuris nieko nemoka, pvz., atėjęs į mano verslą dieninio skyriaus studentas įgauna pirmųjų darbo įgūdžių.

Nepaisant to, nuo pat pirmos tokio studento, kurį valstybė ir taip draudžia socialiniu draudimu, darbo dienos verslas privalo mokėti valstybei ne tik visus kitus mokesčius, bet ir tas pačias socialinio draudimo įmokas, t. y. jos už tą patį žmogų mokamos du kartus.

Tiesą sakant, nelabai turiu kitokio pasirinkimo, kaip tik imti į darbą studentus, nes daug mokėti neišgaliu: net ir po keliolikos metų veiklos tebesame nedidelis viešbutis, o specialiųjų žinių šiame darbe reikia: reikia kalbų, komunikabilumo, informacinių technologijų išmanymo“, – vardija Violeta. Todėl, jos nuomone, būtų teisinga, kad ta darbo vieta, kurią darbdavys duoda dieninio skyriaus studentui, turėtų būti mažiau apmokestinama. Anksčiau pirmai darbo vietai taikytų SODROS lengvatų dabar jau nelikę.

eLoftHOTEL

Kodėl santechnikas nedirba visą dieną?

Klausimų verslininkei kyla ir dėl nevienodų įkainių, taikomų verslui ir buitiniams vartotojams: nors pastaraisiais metais ištekliai labai smarkiai pabrango, verslas už tą patį kubinį metrą dujų vis tiek moka daugiau negu gyventojas. „Verslui, kuris sumoka mokesčius tam, kad valstybė turėtų pinigų ir galėtų juos perskirstyti, tarifai kažkodėl didesni negu fiziniams asmenims. Kodėl?“ – atsakymo neranda ekonomikos mokslų daktarė.

Pavyzdžiui, ateina Darbo inspekcija, ir aš turiu teisintis, kodėl žmonės pas mane dirba ne pilną darbo dieną. Todėl, kad jie kitaip negali dirbti, nes dieną mokosi, o mano versle prisiduria pinigų ir įgauna praktikos. Man irgi neparankus tas lankstus grafikas, bet tarsi kokia nusikaltėlė turiu aiškintis, kodėl jie dirba po trečdalį etato ir negauna minimalaus atlyginimo. Kai vargais ne galais išaiškinu, kas ir kaip, tada klausia, kodėl santechnikas nedirba visu etatu. Na, nedirba, nes darbo jam nėra visam etatui – turime viso labo 34 numerius ir kelis apartamentus, iš viso 86 vietas.

Yra verslininkės istorijoje buvę ir daugiau kuriozų: prieš kurį laiką sostinės savivaldybė leido pastatyti kelio ženklus su nuoroda ir viešbučio pavadinimu. Žinoma, verslininkė juos pastatė, ir, žinoma, darė tai už savo pinigus. Po rinkimų pasikeitusi valdžia pareiškė, kad tokios nuorodos yra reklama ir jų būti negali. Žinoma, verslininkė jas nuėmė, ir, žinoma, taip pat už savo pinigus. „Bet argi čia ne pasityčiojimas iš verslo? Neva verslas turi pinigų – užsimokės“, – girdėti su apmaudu sumišusi nuostaba.

Verslininkai – irgi žmonės

Pasak Violetos, būtų idealu, jei užuot buvęs laikomas melžiama karve ar netgi priešu, verslas galėtų jausti valstybės partnerystę: tarkime, atėjus krizei, sunkiai besiverčiančiai įmonei valstybė sutiktų atidėti kuriuos nors mokesčius arba apsiimtų kurį laiką už darbuotojus mokėti, pvz., SODROS įmokas. Tai leistų išsaugoti žmonėms darbo vietas ir nenutraukti veiklos. Dabar tokiais atvejais iš valstybės pusės girdima nuomonė, esą jei verslas nesusitvarko ir nemoka dirbti, tada tegu užsidaro, pašnekovei atrodo nepamatuota: jeigu visi užsidarys, situacija nepagerės, nes ir taip trečdalis jaunimo neturi darbo.

galerija555Pastebi Violeta ir prastoką visuomenės nuomonę apie pradedančius verslą – verslininkai tarsi išskiriami į atskirą nuo visų kitų žmonių grupę. „Bet juk tai yra tie patys žmonės! Vieną dieną atsibudęs, negali tiesiog pereiti iš vienos grupės į kitą. Nepriklausomybės pradžioje buvo tų nesąžiningo verslo atvejų, bet 95 proc. verslų, kurie gyvuoja dabar, yra sąžiningi ir kasdien sunkiai dirba“, – tvirtina pašnekovė.

Dirbdama dėstytoja universitete, turėjau mažiau pinigų, bet visuomenės akyse buvau labiau gerbiama. Dabar, nors kuriu darbo vietas ir išmokau žmones dirbti (per tą mokymosi laiką verslas ne tik kad nieko negauna – jis jau moka už tokį darbuotoją mokesčius), pagarbos visiškai nejaučiu. Manau, jei iš visuomenės pusės būtų jaučiamas suvokimas, kad verslas yra svarbu ir kuria visų mūsų gerovę, verslauti norėtų daugiau žmonių.

Atkreipia dėmesį Violeta ir į kitą tiesą – verslininko mąstymas nesukurtas išmaldai prašyti. O juk būdama 52-ejų metų moteris, ji, kaip ir daugelis bendraamžių, galėtų skųstis esanti nelaiminga potarybinė auka, nerandanti darbo ir todėl privalanti gauti iš darbo biržos pašalpą. Tačiau Violeta pasirinko kitaip ir šiandien pati kuria darbo vietas. Sako, ruošdamasi personalinei savo tapybos parodai susizgribo nė neturinti visiems taip įprasto gyvenimo aprašymo, mat jau daugiau kaip 15 metų nedalyvauja samdomo darbo rinkoje.

Po savaitės trečiojoje pasakojimo apie Violetos verslą dalyje skaitykite:

Nušvitimai, tapyba, viešbučio re-brandin‘imas ir trylika patarimų bet kokiam verslui.


Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.