Veidai

Senos Radvilų giminės palikuonė moko būti, tik paskui turėti (II)

Print Friendly, PDF & Email

Vien tik gyvenimo skonis ir jokio užsisėdėjimo komforto zonoje – taip būtų galima įvardyti mūsų herojės Janinos Radvilės gyvenimo credo. Juk, sutikite, įlįsti pas tikrą tigrą į aptvarą, aiškiai suvokiant, kuo rizikuoji, reikia didelės drąsos ir sveiko avantiūrizmo.

„Mamos nori šiais laikais turėti, veikti, būti. O iš tikrųjų pirma reikia būti, veikti ir tik tada – turėti“, – sako dr. doc. Janina Radvilė, pasakojimo apie kurią pirmąją dalį skaitykite čia.

„Žinoma, būdama jauna, dariau tą patį: visur laksčiau ir dirbau“, – prisipažįsta. Kadangi paskaitas institute, kur tuo metu dėstė, tekdavo skaityti vakarais, kartu su savimi vesdavosi ir darželinuką sūnų. Mama kėlė SSRS liaudies ūkio specialistų kompiuterinį raštingumą, o mažasis kompiuteryje šaudė  tarakonus, paūgėjęs padėdavo įdiegti programinę įrangą, kol galiausiai pats pasuko informatiko keliu ir žmoną susirado irgi informatikę.

„Sūnus informatiką pasirinko turbūt nuo gimimo“, – šypsodamasi sako mokslų daktarė, davusi pradžią IT specialistų dinastijai. Iš kompiuterio ji nedaro jokio baubo: esą, kiek vaikas įniks į ekraną ir ką iš to pasiims, priklauso tik nuo suaugusiųjų. Štai pasakoja anądien važiavusi traukiniu su penkiamečiu anūku, kuris labai norėjo nuvykti į močiutės sodybą Zervynose taip, kaip kadaise tėvelis – be mašinos. Nors sūnus suabejojo, ar mama teisingai daro, nepaimdama vaikui į kelionę knygos, Janina sako visą laiką su anūku prakalbėjusi apie tai, ką abu matė per traukinio langus: upes, miškus, kaimus.

Atsisėdo priešais mus jauna mama, irgi su kokių 4–5 metų vaiku, ir iškart įgrūdo jam išmanųjį telefoną, o pati skaito knygą, susikėlusi kojas ant suolo. Tuomet ir paklauskim savęs, kas kaltas, kad vaikas įnikęs į kompiuterį? Gal mes patys bijome pokalbių su juo? Ne kompiuteriuose esmė – esmė tėvų nenore bendrauti su vaikais.

Pasak Janinos, buvimu su vaiku reikia džiaugtis: kiek gi jo bus? Dažna šiais laikais teturi vieną, dvi, geriausiu atveju – tris atžalas. Tad laimė auginti mažą žmogų ir galimybė prisiliesti prie jo yra pats tikriausias buvimas, ir jis toks trumpas!

Pradės lįsti visos įmanomos kliūtys

Kai moteris nuolat galvoja, ką ji praranda, ko neturi, ji nebūna. Kai kurios sako jaučiančios, kad nuo sėdėjimo su vaiku visiškai nubukėjo – ir tada iš šito jausmo griebiasi veikti, kad turėtų. O gyvenimo patirties ir išminties prikaupusiai Janinai atrodo, kad tuomet kaip tik labiau vertėtų atsiduoti buvimui, kuriame rastųsi valanda kita asmeniniam tobulėjimui.

Mintis padėti jaunoms mamoms susivokti savyje Janinai kilo sulaukus marčios pagalbos prašymo: pasekusi anytos pavyzdžiu ir apgynusi IT srities mokslų daktaro disertaciją, kai pakeliui į gyvenimą buvo jau antras kūdikis, jauna moteris pasijuto įkalinta vaikų auginimo rutinos ir buities. Tačiau tradiciniai Janinos vedami ilgi, 16 val. trukmės mokymai apie asmeninį efektyvumą, mažų vaikų turinčiai mamai lankyti nepatogūs. Taip buvo nuspręsta daryti 2 akademinių valandų užsiėmimus, į kuriuos moterys gali ateiti vakare. Pirmasis toks seminaras apie nuostatas ir vertybes rengiamas jau rugpjūčio 16 d. 18 val.

„Pirmiausia moterys čia susitiks su panašiomis į save ir išklausys paskaitą konkrečia tema, padiskutuos, aptars savo situacijas. Noriu į šiuos mokymus įpinti ir koučingo, ir NLP praktikas, iš karto pamėginti padaryti vizualizaciją“, – aiškina mokymus vesianti Janina. Vieną paskaitą numatoma skirti nuostatoms išsiaiškinti, kitą – savęs pačių padrąsinimui, trečią – savo gyvenimo valdymui, ketvirtą – savivertei ir taip toliau. Planuojamas 5–6 užsiėmimų ciklas, atsižvelgiant į auditorijos poreikius, tikėtina, pildysis naujomis temomis.

Į klausimą, ką patartų mamai, kuri savo gyvenimo plane nuosavą verslą mato kaip sprendimą, leidžiantį geriau derinti šeimos ir profesines priedermes, pašnekovė atsako klausimu: visų pirma, ko ta mama iš tikrųjų nori? „Žmogus negali padaryti to, ko nenori – jis turi labai norėti“, – aiškina neurolingvistinio programavimo (NLP) praktikės, ICF koučerės ir prestižinį projektų valdymo srities sertifikatą PMP turinti Janina.

Ir čia pat įspėja: įvardinus norą, pradės lįsti visos įmanomos kliūtys. Tada teks atpažinti ir įvardinti, kas trukdo to noro siekti. Ir netgi garantuoja, kad visi išvardinti trukdžiai bus išoriniai: pinigai, patalpos, laiko stoka, paramos nebuvimas, tačiau niekada kliūtimi, trukdančia įgyvendinti savo norus, nebus įvardintas savo mąstymas. O tai reiškia, kad riboti įsitikinimai neleis imtis verslo ir įstums į nuolatines pasiteisinimų, kodėl negali jo daryti, paieškas.

Kažkada reikia nustoti aukotis. Daryk, ką privalai, bet mylėk ir save. Kartais leisk sau daryti tai, ko nori tu pati. Ir kai tau pavyks, būsi labiau reikalinga kitiems ir galėsi jiems duoti daugiau, negu duotum būdama vargšė, lakstanti su prijuoste. Jei savo kelią matai vienoje ar kitoje srityje ir nori save ralizuoti, aplinkiniai irgi gali truputį pasislinkti. Gyvenimo vieškelyje vietos užteks visiems.

„Manau, moteris ir taip daug aukojasi – reikia kažkiek mylėti ir save“, – tvirtina gyvenimo džiaugsmu trykštanti mūsų herojė. Pasak Janinos, būdama viską atiduodanti geroji fėja, bet viduje jausdamasi nelaiminga, nes neturi to, ko nori, ir daro tai, ką privalo („vyras daro karjerą – tu kažką privalai, vaikus augini – kažką privalai“), tokia savęs nerealizavusi moteris galų gale tampa nelabai kam reikalinga.

Sau užsidirbti visada gali

Pokalbis neišvengiamai pasisuka ne tik apie jaunas mamas, bet ir vyresnes moteris. Portalas verslimama.lt yra girdėjęs ne vieną šviesią istoriją, kai moteris ėmėsi verslo būtent išėjusi į pensiją. Mūsų žiniomis, vyriausiai verslo naujokei Lietuvoje buvo 69-eri.

„Šito amžiaus moterims labai sunku, – pripažįsta Janina, pati, būdama pensijoje, įgijusi dar vieną mokslinį laipsnį. – Dalis jų būna netekusios darbo, ir naujo, būdamos priešpensinio amžiaus, susirasti negali. Arba eina į išankstinę pensiją, kuri yra maža. Turiu savo aplinkoje daug tokių moterų ir niekuo negaliu joms padėti. Nors manau, kad ir 60 metų sulaukusi moteris negali sakyti, kad jai kažkas per vėlu. Niekas nežinome, kiek mums skirta: galime nugyventi dar 30 metų, o gal tik pusmetį ar vieną dieną – tai ką čia galvoti ir kalbėti apie tą pabaigą, kai jos datos nežinai.“

Todėl prisipažįsta norinti rengti mokymus ne tik jaunoms mamoms, bet ir vyresnėms moterims, kurioms reikėtų pagalvoti apie tai, ką jos darys išėjusios į pensiją. Taip toli planuoti esą gali tik strategiškai mąstantis žmogus, juolab kad, pasak Janinos, sau užsidirbti visada galima. Ir pasakoja apie savo sodybos kaimynę dzūkę: paprasta kaimo moteris, baigusi vos 7 klases, ir tai prasimano pinigo –  grikių babkas kepa, šluotas riša, prispirkusi 40 dedeklių vištų, jų kiaušiniais prekiauja.

„Tik nuostatos mus ir suvaržo, o ta dzūkė jokių inteligentams būdingų didelių lūkesčių neturi. Ji tiesiog galvoja, kaip užsidirbti sau duonos“, – apibendrina. Ir baigdama pasvarsto, kad jei nemokėtų skaityti paskaitų, imtųsi kitokių veiklų, kurių čia pat kelias ir išvardija. O aš svarstau, ar ne iš tų stipriųjų protėvių imasi stiprybė. Nes Janina aiškina, kad svarbiausia – būti, o koks bus tas buvimas – kiekvienas pasirenka pats.

Doc. dr. Janinos Radvilės vedami asmeninio efektyvumo seminarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.