Turtinga moteris Jolanta: didžiausias moters turtas yra ji pati (I)

Jolantos asmeninio archyvo nuotr.

Dviejų vaikų mama Jolanta Chlevickienė, iniciatyvos Turtinga moteris siela, interviu metu net kelis kartus prasitaria: „Tada dar nebuvau tokia drąsi kaip dabar“. Vis dėlto per ketverius metus versle ši šiaulietė suprato kažką tokio, kas jos organizuojamiems Verslių moterų kontaktų rytmečiams per Lietuvą leidžia plisti žaibo greičiu.  

Su Jolanta mudvi suvedė pavasarį Kaune vykęs mokymų ciklas Išdrįsk svajoti – abi buvome jo lektorės. Tąsyk trumpai persimetėme keliais žodžiais koridoriuje ir prie pietų stalo. Pagreitį kaip tik ėmė įgyti portalo VERSLI MAMA komunikuota socialinė akcija už blaivią motinystę #neVASSkink, ir iš partnerės buvau sulaukusi rekomendacijos akcijos pristatymą Šiauliuose aptarti su Turtinga moterimi. Sutarusios susiskambinti vėliau, gana greitai išsiskyrėme, bet tada dar nė viena nežinojome, kad neilgam.

Pažintį sutvirtinęs #neVASSkink pristatymas Šiauliuose tapo gražaus dviejų iš pirmo žvilgsnio konkuruojančių iniciatyvų bendradarbiavimo pradžia. Dvi didelės mergaitės, aiškiai suprantančios, jog kookurencija (konkurentų kooperacija) gali daugiau nei konkurencija, į kompaniją pasikvietė charizmatiškąją dr. Janiną Radvilę ir jau rugpjūčio 17–18 dienomis pristatys analogų neturintį bendrą projektą – savaitgalio stovyklą Zervynose #NIEKADA NEVĖLU.

Vienos nori skaityti tai, ką rašo Skaidrė, kitos nori klausyti, ką kalba Janina, o trečios nori ateiti ten, kur kviečia Jolanta. Kodėl visoms joms nepasiūlius trys viename tipo renginio?

Kol iki rugpjūčio dar marios laiko ir pasiruošimas stovyklai neįsibėgėjęs, o birželio dienos tokios ilgos, kad, regis, galėtum tvarkyti reikalus visą parą, po vieno iš tradicinių Verslių moterų kontaktų rytmečių Vilniuje susėdame su Jolanta pokalbio. „Kai pradėjau dalintis savo patirtimi, kaip patekau į verslą ir kaip pradėjau iš savo idėjų uždirbti pinigų, teko prisėsti ir pagalvoti, kaip tapau lektore, renginių vedėja ir organizatore“, – nuteikia paslaptingai ir tarsi perliukus ant ilgo pasakojimo siūlo pradeda verti ryškiausius gyvenimo įvykius.

Vaikystės priesakai

„Esu gausaus lizdo paukštė“, – į tiriantį mano, didžiąją dalį gyvenimo praleidusios sostinėje, klausimą, kas ji tokia per viena, atsako dabar Šiauliuose su šeima gyvenanti Jolanta.

Jai, vyriausiai iš keturių seserų, teko prižiūrėti mažąsias ir padėti tėvams prie ūkio darbų. Dar būdama vaikas matė ir suprato, kiek jėgų iš mamos pareikalauja gausi šeima ir sunkūs ūkio darbai, tad davė sau priesaką – ieškoti būdo gyventi kitaip, kad kiekviena diena būtų labiau šventė nei sunkus alinantis darbas. Šie vaikiški suvokimai dar buvo toli nuo sąmoningo savirealizacijos siekio, tačiau intuityviai tapo tikslu: siekti žinių, nuolat mokytis ir tobulėti. Pagrindinis ir prieinamiausias įrankis tuo laikmečiu buvo knyga. Aistrą skaityti paveldėjo iš mamos.

„Kiek save prisimenu, nuo pat mažų dienų, kalendorinių švenčių ar šeimos narių gimtadienių proga suorganizuodavau šventę – su sesių pagalba pastatydavau spektaklį. Jei jokios originalios idėjos tam įvykiui nesugalvodavau, sukdavausi literatūriniais-muzikiniais montažais“, – Jolantos žodžiuose apie tas tolimas vaikystės dienas jaučiuosi užčiuopusi siūlo galą, kaip ji tapo tuo, kuo yra dabar. Net ir sovietmečiu šeimoje švęstos visos tuo metu draustos šventės – Kūčios, Velykos ar Motinos diena – kaskart leido skleistis pirmagimės ambicijai kiekvieną progą paversti nekasdiene, ypatinga.

Bene didžiausią staigmeną tėvams ištaisė savo 10-ojo gimtadienio proga: su niekuo nesitarusi, sukvietė krikštatėvius, tetas ir kitus artimuosius. Iš pradžių supanikavusi ir kiek pyktelėjusi, mama galiausiai organizatorę pristatė prie ruošos, ir su nedidele jos pagalba Jolanta pati  padarė svečiams vakarienę bei parengė šventinę programą.

Tokia buvo jos didelio kelio pradžia.

Darbo biržos signalai

„Gavau svajonių darbą“, – taip apie savo pirmuosius žingsnius samdomo darbo rinkoje be jokios ironijos kalba Jolanta. Dar studijuojant magistrantūroje jai nusišypsojo laimė tapti viena pirmųjų Lietuvoje, perėmusių Toronto universiteto (Kanada) patirtį karjeros planavimo srityje. Kanadoje tais laikais valstybinis universiteto finansavimas labai stipriai priklausė nuo įsidarbinusių studentų skaičiaus, ir konsultavusi profesorė dalijosi patirtimi apie kokybiško mokymo, kaip pasirengti karjerai, plėtotę. Jos pavyzdžių įkvėpta, Jolanta viena pirmųjų pradėjo vystyti karjeros planavimo modulį vienoje iš Šiaulių vidurinių mokyklų – tam, be abejo, pravertė ir įgimti organizaciniai sugebėjimai.

Sukaupusi šiokio tokio įdirbio karjeros planavimo srityje, jauna specialistė sėkmingai praėjo kelių etapų atranką ir tapo valstybės tarnautoja Darbo biržoje. Visada aplinkui girdėjusi nuomonę, esą valstybės tarnyba – saugiausia sritis, kai gali nesukti galvos dėl darbo vietos, atlygio ir ateities galimybių, Jolanta išties kurį laiką jautėsi puikiai įsitaisiusi. Juolab kad naujojoje darbovietėje pertvarkos vijo pertvarkas, vis reikėjo naujų kultūrinių, bendruomenės stiprinimo, kolegų pagerbimo renginių, ir organizuodama šias užklasines veiklas jaunoji specialistė jautėsi it žuvis vandenyje.

„Man buvo didelė garbė, kad administracija manimi pasitikėjo, sudarė galimybę tobulėti. Pradėjau savo karjerą konsultuodama nekvalifikuotus klientus. Ilgainiui man patikėjo konsultuoti praktiškai pačios aukščiausios kvalifikacijos klientus, – negaili šiltų žodžių ilgam ir turiningam savo profesinio gyvenimo etapui. – Teko dirbti ir su vadovais, netekusiais darbo po įstaigų, bankų reorganizacijos. Puikiai susitvarkiau su tuo darbu, bet jiems padėti negalėjau, nes visas vadovų atrankas vykdo privačios struktūros, iki Darbo biržos pasiūlymai užimti šias pozicijas dažniausiai neateina. Mano darbas buvo užtikrinti teisės aktų vykdymą, informuoti žmones apie jų galimybes, bendrauti ir bendradarbiauti, kad įsidarbinimo kitur procesas jiems vyktų greičiau. Jiems nelabai malonūs būdavo tie apsilankymai – praktiškai atstodavau psichologę.“

Kiekvieną dieną konsultuodama moteris, padėdama joms apsispręsti, ar įgyti paklausesnę darbo rinkoje profesiją, ar kurti verslą ir pasinaudoti bedarbiams teikiamomis galimybėmis, matydavau, kad po mūsų pabendravimo, suteiktos motyvacijos ir įkvėpimo moterys sėkmingai startuoja su savo verslais. Ėmiau galvoti: o ką, jeigu ir aš pati pabandyčiau pasinaudoti tuo, ką  patariu kitiems?

Įkvėpdavo ir motyvuodavo Darbo biržos klientes Jolanta pirmiausia savo asmenine šeimos patirtimi. Ištekėjusi ir šiemet jau 20-ąsias bendro gyvenimo metines švęsianti mano pašnekovė sako, kad po vedybų vyras pasuko į perspektyvų statybų sektorių. Matydama, kad sutuoktinis sparčiai įsisavina pasirinktą sritį ir nuolat turi profesinių idėjų, Jolanta palaikė ir skatino jį pradėti dirbti sau. Kai vyras sėkmingai susikūrė darbo vietą, žmona ėmė su savo klientėmis dalintis, kad štai labai patogu ir paprasta išsiimti verslo liudijimą ar individualią veiklą ir darbuotis savarankiškai. Ir tos moterys, pasak Jolantos, sėkmingai įkurdavo savo verslus.

Paskui Jolantai darbovietėje atsirado galimybė skaityti bedarbiams paskaitas verslumo, gyvenimo aprašymo rašymo, motyvacijos temomis, padedančiomis sėkmingiau įsilieti į darbo rinką. Visos šios veiklos, sėkmingi klientų verslo atvejai ir atsiliepimai nuolat siuntė signalą: o kada gi imsies pati?

„Gavau ir kitą signalą – kad moteris, kuriai apie 40 metų, samdomo darbo rinkai tampa per sena. Bet gavau ir dar vieną signalą, kad kai tau yra 25-eri, esi netinkama į samdomas darbuotojas, nes tuoj eisi gimdyti. Visos šios priešpriešos nuolat kirbėjo galvoje ir kvietė perlipti per save. Juolab kad toje saugiojoje valstybinėje darbovietėje laukė dar viena reorganizacija ir dar viena nežinia, ar išsaugosiu savo darbo vietą“, – prisimena Verslių moterų kontaktų rytmečių organizatorė.

Viską apvertęs skelbimas

Neužtikrintumo pridėjo ir vidiniai prieštaravimai: ar tikrai esu ten, kur galiu save 100 proc. realizuoti? Tuo metu, kai kandidatuodama į siūlomą darbo vietą skaitė apie pareigybę, Jolanta prisipažįsta turėjusi visai kitą viziją ir maniusi, kad Darbo biržoje galės būti naudinga savo studijų metais įgytais inovatyviais karjeros sprendimais. Realybėje viską ribojo darbuotojų specializacijos, teisės aktai ir poįstatyminiai patvarkymai, neleidę lanksčiai planuoti veiklos – į standartinę 15 minučių konsultaciją tik paskubomis pavykdavo įterpti savo žinių ir matymo, kaip realiai padėti darbo neturinčiam žmogui.

Ūpą mušė ir kita vieša paslaptis, kad didžioji dalis klientų į Darbo biržą ateina ne darbo ieškoti – jiems tereikia pliusiuko draustumui ir paramai gauti. Išėję toliau kiekvienas suka savo verslus: kas investuoja, kas verčiasi tinkline rinkodara, kas dar kokių veiklų prasimano.

Kai nebematai prasmės taip laviruoti, pradedi galvoti, ar verta tam eikvoti savo energiją – juk galėčiau daryti tai, kas man patinka! Pirmoji mano idėja buvo pradėti darbo paieškos asistento verslą, bet prasidėjo ekonominė krizė. Tąsyk neišdrįsau imtis šio sumanymo. Galiausiai supratau, kad tuo metu, kol dirbu valstybės tarnautoja, sugalvoti tokios idėjos, iš kurios po darbo galėčiau uždirbti pinigų, nepavyks.

Aplinkybės susiklostė taip, kad Jolanta kurį laiką galėjo sau leisti nedirbti. „Apribojau poreikius iki minimumo ir nusprendžiau sau duoti laiko asmeninio verslo idėjai sumąstyti. Nors nieko nesugalvojau, bet įgijau naują profesiją – baigiau buhalterinės apskaitos kursus ir… vėl grįžau į Darbo biržą, nes kitų idėjų, kurios būtų didesnės už mano baimę rizikuoti, neturėjauׅ“, – apie pirmąjį atkrytį kalba be jokios nuoskaudos. Guodė tai, kad tąkart darbo sutartis jau buvo terminuota, iki iš vaiko priežiūros grįš kolegė. Tad Jolanta davė sau užduotį per tuos dvejus metus žūtbūt sugalvoti, ką veikti toliau.

Tuo metu tvirtina supratusi tik tiek, kad unikalios savo verslo idėjos nesukurs. Galvojo apie tinklinę rinkodarą. Bet paaiškėjo, kad nors kompanijos siūlomas produktas jai ir tinka, ji niekaip nesugeba jo tinkamai parekomenduoti kitiems – taip, kad įvyktų pardavimas. „Jeigu naudoju ir pasidžiaugiu, kad man vienas ar kitas produktas tinka, bet pati nesu jo pardavimo sistemoje – žmonės perka. Vos tik aš joje atsiduriu – iškart prasideda kažkokia atmetimo reakcija“, – pasakoja apie antrąjį nesėkmingą bandymą imtis verslo ir svarsto, kad galbūt kišdavo koją tai, jog rekomenduodavo nesitikėdama naudos, o bandymas parduoti sukeldavo įtampą, kurią žmonės, ko gero, pajusdavo. Sėkmės nepridėjo ir tai, kad tuo metu dar visiškai neišmanė pardavimų.

Nieko nepešusi tinklinėje rinkodaroje, Jolanta ieškojo galimybių toliau, kol vieną pietų pertrauką, benaršydama internete, rado skelbimą: „Parduodama UAB ir projektas „Turtinga moteris“. Įėjus į nurodytą interneto puslapį, net apsalo širdis – tai yra man ir apie mane!

„Aš visą laiką labai mėgau mokytis: per tuos daugiau kaip 12 metų Darbo biržoje vykau į daugelį mokomųjų ir kvalifikacijos kėlimo komandiruočių. Kolektyvo amžiaus vidurkis buvo gana didelis, vyresnio amžiaus žmonės, turėdami įsipareigojimų šeimai, tiesiog vengdavo tų komandiruočių ir man nuolat rasdavosi galimybių išvažiuoti. O dar vienas malonumas laukdavo po mokymų – grįžusi jautiesi kupina entuziazmo, smalsu pritaikyti gautas žinias praktiškai bei pasidalinti įspūdžiais su kolegomis. Pamačiau, kad Turtinga moteris – tai sritis, kur galėčiau vystyti savo veiklą kaip karjeros specialistė, mokymų organizatorė, renginių vedėja, t. y. galiu panaudoti visas tas dovanas, kurias jau turiu“, – matau, kaip prisiminus atradimo džiaugsmą, vėl sušvyti akys.

Iškart atsisakiusi minties įsigyti UAB, Jolanta pasidomėjo, kaip reikėtų verslauti turint elektroninį portalą. Perspektyvos pasirodė šviesios, ir ji labai greit apsisprendė tapti Turtingos moters savininke. Juolab kad neapleido vidinis jausmas – ši veikla būtent jai.

Tuo metu kaip tik ėjo į pabaigą dveji metai, duoti verslo idėjai sugalvoti. Jolanta tai priėmė kaip ženklą, kad yra teisingame kelyje.

Antrojoje pasakojimo dalyje po savaitės skaitykite:

Taip jau išėjo, kad tądien, kai pamačiau skelbimą, duotu telefonu niekas neatsiliepė – jau man nerimas per širdį. Kitą dieną skambinu – papuoliau tiesiai į verslą parduodančios savininkės gimtadienį. Teko sutarti pokalbį kitai savaitei. Visą savaitgalį prasikankinau, laukdama tos dienos: kaip išverti tiek laiko man, žmogui, kuris ką mato, ką jaučia, tą čia pat ir dainuoja?  

Taip pat skaitykite:
„Išdrįsk svajoti“: apie laiką ir discipliną (įspūdžiai iš Kauno)
Labdaringa mama, arba Apie darbą už karmos taškus
Senos Radvilų giminės palikuonė moko pirma būti, tik paskui turėti
 

2 Comments

  1. Edita

    2018 birželio 19 prie 18:23

    Super, Jolanta! Smagu skaityti apie tavo veiklos ištakas, būtent dėl tavo užsispyrimo „Verslių moterų rytmečiai“ ir yra tokie populiarūs 😉

  2. Akvilė

    2018 birželio 19 prie 22:28

    Jolanta – moteris, išmokiusi nebijoti būti turtingai. Smagu, kad tokios didelės iniciatyvos gimsta ir mažesniuose Lietuvos miestuose!

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.