Saugi aplinka motinystei – misija įmanoma!

Monika-Navickiene

Pirmaisiais metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, verslininkai ir tarnautojai neturėjo didelio pasirinkimo, galimybių ir žinių apie vadinamąjį aprangos kodą, tad į oficialius susitikimus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dažnai vykdavo pasipuošę žalios arba vyšninės spalvos švarkais ir baltomis kojinėmis. Dabar tai atrodo kaip tolima praeitis ir net kelia atlaidžią šypseną: ir verslas, ir viešasis sektorius turėjo daugybę galimybių vystytis, tobulėti, sekti geraisiais pasaulio pavyzdžiais ir, suvokdami naujus mūsų valstybės iššūkius, ieškoti ir kurti priemones, padedančias juos atliepti.

Vis dėlto kai kalbama apie moterų, susilaukusių kūdikio, grįžimą į darbo rinką ar net apskritai – jaunų moterų dalyvavimą darbo rinkoje su rizika“, kad ji susilauks kūdikio, – atrodo, kad situacija vis dar toje pačioje pirmųjų nepriklausomybės metų nežinojimo stadijoje. Matyt nutarta, kad visas problemas išsprendėm vaiko priežiūros atostogom ir pamėtėtom pašalpom. Net ir nepaisant to, kad mūsų šalis kaip niekad stipriai susiduria su demografinėmis problemomis, jau dabar trūksta darbo jėgos mūsų verslui, problema lieka stalčiuose ir nesiimama taip reikalingų sprendimų jai spręsti.

Prieš porą savaičių pristatyta pirmoji OECD parengta Lietuvos ekonomikos apžvalga kaip vieną pagrindinių iššūkių, su kuriais jau susiduriame, įvardina drastišką darbingo amžiaus žmonių skaičiaus mažėimą. Iki 2050–ųjų neteksime daugiau nei 40 proc. darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų. Tai milžiniški skaičiai!

Tuo pat metu moterys, susilaukusios kūdikio, labai dažnai dvejus ar net trejus metus praleidžia namuose su juo, nes turi ribotas galimybes ir sąlygas grįžti į darbo rinką ir toliau būti naudingos darbuotojos. Problemos visiems žinomos, bet kodėl šioje srityje nesekame madas diktuojančių valstybių pavyzdžiu? Gal laikas pripažinti, kad po pažangos kostiumais vis dar slepiame tas baltas kojines, išduodančias pasenusį požiūrį į problemų sprendimo būdus? Šiuo atveju – dirbančias motinas ar moteris, kurios potencialiai gali sulaukti šeimos pagausėjimo?

Ne vien verslas, bet ir viešasis sektorius dažnai tik formaliai seka įstatymo raidę, bet nesusimąsto apie palankią darbo aplinką vaikus auginantiems žmonėms. Dejuodami dėl nykstančios Lietuvos ir linguodami galvomis, kaip blogai, kad nerandame reikalingų profesionalų, kita ranka atstumiame tas, kurios galėtų ir norėtų dirbti.

Kaip?

Ne paslaptis, kad Lietuvoje mamos vaikų susilaukia vis vėliau. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 29,4 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius buvo 27 metai. Tai toks amžius, kuomet moterys jau turi įgijusios profesiją ir dirba, tad vaiko gimimas reiškia pertrauką darbinėje veikloje. Vis dažniau tai reškia ir sustojimą siekiant karjeros, vadovaujamų pareigų ar tiesiog mėgiamos darbinės veiklos sustabdymą. O norinčiosios grįžti į darbus susiduria su didesniais iššūkiais, nei likdamos namuose.

Kalbant su mamomis, jos išskiria kelis svarbius dalykus, apie kuriuos nesusimąstome ne tik tie, kurie vaikų neaugina, bet labai dažnai – ir mamų darbdaviai. Visos mamos pabrėžia, kad labiausiai jas žemina darbdavio neva tai pamėtėta paslauga, suteikta išlyga, jos dažnai jaučiasi nuolat kaltos“, kad augina vaikus, kad vaikas serga, kad tėvų susirinkimas. O juk tai – visiškai priešinga tam, ko tikimės iš visuomenės ir visų pirma – iš darbdavio. Problemų neišspręs vien valdžios institucijos ar vien privatus verslas – čia reikalinga visų partnerystė ir geranoriškumas.

Nors Lietuvoje dažnai kalbama apie socialiai remtinas šeimas ir jų patiriamus vargus, dažnai pamirštama, kad nei aukštojo mokslo diplomas, nei patirtis aukštos kvalifikacijos reikalaujančiame darbe nėra raktas į moters saugumą darbo rinkoje.

Šiandien, pati būdama dviejų vaikų mama ir bendraudama su daugybe kitų moterų, auginančių vaikus, galiu aiškiai pasakyti: jaunos mamos Lietuvoje nesikliauja jokia valstybės nei darbdavių pagalba ir nesijaučia saugios.

Valstybės socialinė politika labiau remia neveiklumą, negu skatina grįžti į darbo rinką ir kurti. Apskritai neturime jokio priemonių paketo, lengvinančio moterims kelią atgal į darbo rinką, o darbdaviams nesukurtos jokios paskatos priimti mamas, auginančias vaikus, ir padėti joms atnaujinti gebėjimus.

O, rodos, reikia taip nedaug. Tiesiog bendro sutarimo, prioritetų išskyrimo ir bendro – valstybės ir darbdavių –  veikimo. Kokie tie pagrindiniai dalykai, kurių taip trūksta Lietuvoje ir kuriais gali džiaugtis vaikus auginantys tėvai valstybėse, kurios nesusiduria su tokiais demografiniais iššūkiais, kaip mes?

Mamos grįžimas ir įsiliejimas į darbo rinką po vaiko gimimo priklauso nuo kelių aplinkybių: nuo jos noro ir pasirinkimo dirbti, nuo apmokamų vaiko priežiūros atostogų trukmės, nuo galimybės pasirinkti neformalią vaiko priežiūrą (auklė ar mama); nuo formalios vaiko priežiūros (lopšelis, darželis) pasirinkimo ir kainos bei nuo to, kaip, ir (ar) jos darbovietė remia motinystę.

Išanalizavus kitų valstybių praktiką, galimi tokie praktiniai pasiūlymai:

  • Užtikrintas didesnis vyrų (tėvų) įtraukimas į vaiko priežiūros procesą. Pvz., Švedijoje po to, kai vaikui sukanka 12 mėnesių, bet kuriuo metu, iki vaikui sukaks 2 metai, vaiko tėvas gali pasiimti iki 3 mėnesių apmokamas atostogas, kurių negali paimti vaiko mama;
  • Sukurta prieinama, įvairi ir kokybiška formalios vaikų priežiūros sistema, kuria galima būtų naudotis iškart pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms. Tai gali būti ir valstybinės, ir privačios ugdymo įstaigos. Dar viena, ligi šiol beveik Lietuvoje nenaudojama praktika – darbdavio iniciatyva sukurta vaikų priežiūros ir ugdymo vieta šalia darbo vietos, kuria patogu naudotis, o vaikus galima aplankyti net ir pietų pertraukos metu.
  • Teikiama finansinė parama, skiriama besinaudojantiems viešomis ar privačiomis vaiko priežiūros paslaugomis (pavadinkime tai ikimokyklinuko krepšeliu). Toks ikimokyklinės priežiūros krepšelis galėtų būti skiriamas vaikams, kai jie, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, toliau ugdomi formaliojo švietimo įstaigoje arba naujos formos priežiūros institucijose, pvz., auklė ir keli vaikai.
  • Galima neformali priežiūra, kurią gali teikti seneliai, taip pat galintys pasiimti vaiko priežiūros atostogas. Pvz., iki vaikui sueis 2 metai, vienas iš vis dar dirbančių kūdikio senelių bet kuriuo metu anūko priežiūrai gali paimti 3 mėnesių trukmės apmokamas atostogas.
  • Vaikui susirgus, jo slaugymui nedarbingumą galėtų gauti ne tik tėvai, bet ir dirbantys seneliai arba artimi giminaičiai (vaiko tėvų broliai, seserys).
  • Sukurta šeimai draugiška, motyvuojanti darbo aplinka, lankstus darbo grafikas. Mūsų statistika šioje srityje – ypač liūdna: Lietuva pagal darbuotojų galimybę lanksčiai rinktis darbo pradžios ir pabaigos valandas dėl šeiminių aplinkybių yra priešpaskutinė tarp Europos šalių – tik 17 proc. dirbančiųjų nurodė, kad gali tai daryti. Palyginkime su 82 proc. Olandijos, 78 proc. Danijos, 77 proc. Didžiosios Britanijos dirbančiųjų, turinčių galimybes lanksčiai rinktis darbo pradžios ir pabaigos laiką, jei toks pageidavimas susijęs su šeiminėmis aplinkybėmis.

Tokius matau prioritetus. Žinoma, tam, kad juos galėtume įgyvendinti, greičiausiai tektų kai ko atsisakyti, kažką pertvarkyti ir optimizuoti. Tačiau turime pradėti šią diskusiją, nes be jos neatsiras ir geri sprendimai. Valstybėje per 26 metus pasiekėme neįtikėtinos pažangos – mūsų verslas skinasi kelius tarptautiniuose vandenyse, mūsų valstybės tarnautojai pirmininkauja Europos Sąjungai. Besidžiaugdami pasiekimais, neužsimirškime, kad vis dar yra baltų kojinių“, bekyšančių už visos šios pažangos.

BALSAVIMAS: Jūsų manymu, kas padėtų išspręsti moterų grįžimo į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų klausimą? Pasirinktą variantą įrašykite šio straipsnio komentaruose:

1)      Papildomos tėvystės atostogos, kurias gali pasiimti tik vaiko tėtis;

2)      Daugiau ir geresnės kokybės vaikų ugdymo įstaigų (lopšelių ir darželių);

3)      Darbdavio iniciatyva įrengtos vaikų priežiūros paslaugos šalia darbo vietos;

4)      Darbdavio suteikta galimybė dirbti lanksčiu darbo grafiku – pasirinkti darbo pradžios ir pabaigos laiką, išlaikant nustatytą valandų skaičių;

5)      Vaikui skiriamas „krepšelis“, kurį šeima gali naudoti ikimokyklinei priežiūrai arba auklės samdymui;

6)      Galimybė suteikti vaiko priežiūros atostogas seneliams;

7)      Grįžti į samdomo darbo rinką neturiu jokio noro – nuosavas verslas suteikia daugiau galimybių.

NB! Balsavimo rezultatus portale verslimama.lt skelbsime Motinos dienos proga, o 3 komentaruose balsavusioms skaitytojoms burtų keliu atiteks puikūs prizai iš verslių mamų elektroninės parduotuvės tiesioggrazi.lt ;)

9 Comments

  1. giedre

    2016 kovo 25 prie 12:34

    4, 5 ir 6!

  2. ;]

    2016 kovo 25 prie 13:18

    Dar jauna moteris, o turi tik du vaikus. Galėtų bent dar poros susilaukti prieš eidama į politiką ;]

    • Versli mama

      2016 kovo 25 prie 13:32

      Tamsta, sprendžiant iš el. pašto adreso, esate per daug įnikęs į suaugusiesiems skirtą turinį, tad natūralu, kad vertinate tik per reprodukcinę prizmę. Vis dėlto tarnavimas tautai nereikalauja atitikti kokių nors reprodukcinių „minimumų“. Arba turi ką pasakyti ir pasiūlyti, arba ne. A, tiesa, dar galima rašyti komentarus. Dažnam tai jau irgi viso gyvenimo nuopelnas.

  3. Evelina

    2016 kovo 25 prie 13:18

    2 ir 5

  4. Loreta

    2016 kovo 25 prie 16:44

    4 ir 5. Turint nedidukų vaikų lankstus darbo grafikas leis mamai ir su darbais tvarkytis, ir vaikus pakankamai prižiūrėti. Pati taip dirbu ir visiems gerai. :)

  5. Ieva

    2016 kovo 25 prie 18:00

    3,4,5!

  6. Kristina

    2016 balandžio 9 prie 10:04

    3,4,5

  7. Lina

    2016 balandžio 23 prie 21:04

    4, 5, 6

  8. Vasara

    2017 gegužės 5 prie 14:40

    2, 4, 5

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>